Rasotoj žolėj užmiega
Žiogai nutildę smuikus.
O pienių pūkai tarsi sniegas
Per pievą nutiesia takus.
Einu šiuo taku, tikėdama grįžti
Į tėviškę savo, kur gyvena vaikystė.
Toks švelniai rausvas vakaruos dangus
Virš ežero skraidina debesų laivus.
Trumpam tik sustosiu po liepa sena,
Prisiglausiu, paklausiu, ar skaudi ta žaizda,
Kadais kamiene rėžta mano vardo raide.
Jau snaudžia saulė ežero kitam krante,
Tik keli spinduliai prausiasi bangose.
Tikiu, kad dar ne per vėlu...
Tik lauk manęs, Vaikyste, aš grįžtu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-05-28 13:16:14
monotoniškas rimavimas.
skaudus ir vidaus žūties eiliukas.
svarbiausia, kad po tamsos ateitų šviesa.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-05-28 07:54:12
Rasa į tėviškę sugrįžta,
Žiogai smuikus pritildo.
Pabirusią pienių pūkais,
Susirenka pievų takais...
Anonimas
Sukurta: 2007-05-28 07:45:42
Mergička, ir mintys tavo gražios, ir noras rašyti yra - neskubėk...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-05-28 07:41:30
labai primena Rykštės (autoriaus) stilių šis jūsų kūrinukas.