Neišeik, mano broli, nes kažkam vis dar reikia čia būti,
Ir kažkam vis dar aušta šis rytas iš lėto, truputį,
Ir kažkam dar išbyra šie žodžiai iš lėto ir trupa,
Ir virsta į molį, į vandenį, upę.

Kuria kaskart nuodysiuos, valgysim, gersim.
Kol virsim į dulkes, į pelenus, plėnis ir gerves,
Išskrisim į dangų, netarę sudievu ir laukit,
Neprašę apverkt, apkabint ir pašaukti.

Neištariam nieko ir godžiai tik kemšam į burnas
Sutrupintą žodį – juk Biblijoj buvome durniais,
Tik užgeriam tyliai skausmu iš naivaus netikėjimo.
Tai Viešpaties žodis. Jis vienas šito norėjo.

Dar neik, mano broli.
Paklausykim lakštingalų, grambuolių ar gegučių.
Paklausykim savęs. Juk galėjom iš viso nebūti.