Kaip gulbė pašauta, ji gieda paskutinę giesmę. Ledu aptraukta širdis. Niekada. Jau niekada jis nebežvelgs savo giliomis akimis. Jos viduje sugriuvo siela. Kaip paukštis – feniksas, ji žuvo ledo liepsnose. Padangėse girdėti Perkūno balsas. Aštrūs žaibai skrodžia dangų.
O ji dega.
Ji dega ledo liepsnose.
Sugriuvo siela, prislėgė širdį. Tamsi tuštuma aplink. Tyla sudrumzta. Bet ji tyli. Tik širdis skausmingai plaka.
Ji dega kaip feniksas, su viltim pakilt. Ji išeina ten, iš kur žmonės grįžta, bet jau kitokie nei buvo kadaise.
Ir sudegusi ji išėjo į tamsumas širdy. Ji tyli. Sielos griuvėsiai, ir ji jau ten. Ji kaip feniksas, virtęs pelenais, laukia, kol ateis tas metas, kai ji pakils iš ten, iš kur žmonės grįžta, bet jau kitokie nei buvo kadaise.
Tik ji nežino, kokia grįš... Ar gera, ar bloga... Liūdna ar linksma... Laiminga ar ne... Ar ji dar mylės.
Pelenuose rusena jos ilgesys. Ji ilgisi jo. Nutolo jis, kaip nupūstas pienės pūkas. Pradingo jis, kaip baltas smėlis iš delnų...
Pelenuose rūksta jos viltis. Pajust jį, kaip baltą smėlį delnuos. Pasiekt jį, kaip rasos lašelį ryte. Priglaust jį, kaip rožės žiedą prie skruosto...
Ir ji pakyla kaip feniksas iš pelenų iš ten, iš kur žmonės grįžta, bet jau kitokie, nei buvo kadaise. Ir ji sugrįžo kitokia, bet vis taip pat tebemylinti jį...