Raganėja lijundros prie jūros bekraštės,
Neužtrenksi tu joms oro virtinės durų.
Nebe ta jau esu, nelygus mano raštas,
Nenukelsiu žemai pagarbiosios kepurės.

Ir laivai savo uostus pažymi perkūnijom,
Meta inkarus, siekiančius žilą mėnulį.
Išvykai – ne draugai, jei bangas įsisūnijai,
Vis matau, kaip liūdi, jūros taurę sukūlęs.

Nebeskrieja takais baltaskruostės žuvėdros,
O aš tyliai šukuoju vėjarodžio plaukus.
Gal pilki viesulai nepasiautę išpėdina,
Gal laivus palieku, sutemų nesulaukusi.

Bet išvykom abu ne draugais ir ne broliais,
Laivo inkarus metę į vakaro blizgę.
Neturtingi lobiu, tik žemiškais toliais,
Vėl stebėjom, kaip laiko bangavimais tykštam.