Mes su Peteriu Š. susipažinome, kai jis draugiškai patapšnojo man, Žibriliui, per petį, ir, kai aš atsisukau, tarė:

- Ich bin wirklich krank.

Jo veido išraiška privertė mane patikėti šiuo teiginiu. Šypsojosi taip draugiškai, lyg norėtų tučtuojau įsikąsti man į gerklę. Jis vilkėjo marškinėlius, ant kurių buvo pavaizduotas butelis ir užrašyta "Blutengel". Vienoje rankoje laikė šakę, kitoje - knygą pavadinimu "Čo....ginys". Kaip vėliau paaiškėjo, ši knyga buvo labai svarbi, nes jis cituodavo ją bendraudamas su žmonėmis.

Aš, Žibrilis, paklausiau:
- Kaip tu galėjai patapšnoti man per petį, jeigu vienoje tavo rankoje šakės, o kitoje - knyga?

- Knyga, - atsakė jis.

Tada pamaniau, jog mes puikiai suprantame vienas kitą. Mano širdį užliejo dangiška palaima. Pagaliau suvokiau radęs tai, ko visą gyvenimą bergždiai troškau - tikrą Draugą iš didžiosios D. Ir netgi ne čozų rasės.

Pasikviečiau jį į svečius, kur mano pati paruošė mums sočius pusryčius. Aš, Žibrilis, labai mėgstu sočius pusryčius. Prieš tai ji paklausė manęs, ar Peteris Š. yra mano bendras. Man atsakius taip, ji pasiteiravo jo:

- Tau juodos duonos ar baltos duonos?
- Baltos duonos, - atsakė jis.

Paskui mano pati nusprendė pasinaudoti šiuolaikinės chemijos laimėjimais ir išvirti mums arbatos.

- Tau juodos arbatos ar žalios arbatos? - paklausė ji Peterio Š.
- Žalios arbatos.

Taigi sėdėjom trise ir gėrėm arbatą kaip koks Heppneris su Veljanovu. Tai buvo didinga akimirka. Nepamiršiu jos visą gyvenimą, nes kaip tik tada Peteris Š. nusprendė prisistatyti. Šiaip žmonės prisitatydami dažniausiai pasako savo pavardę. Peteris Š. nebuvo išimtis, jis tiesiog pasakė mums savo pavardę.

Mūsų šeima nebuvo pasiruošusi tokiam smūgiui. Tai užklupo mus kaip uraganas iš giedro dangaus. Aš, Žibrilis, netgi paspringau sočiais pusryčiais. Mano pati aiktelėjo ir išmetė juodos arbatos puodelį iš rankų.

Pavardė buvo baisi ir visanugalinti. Ilgiau ją girdint galima mirti nuo vidinių kraujosruvų. Suprantama, dėl politkorektinių sumetimų negaliu jos čia parašyti. Bet galiu duoti užuominų apie tai, kaip ji skambėjo, likusį juodą darbą palieku jūsų vaizduotei. Pavardė, kaip turbūt numanote, prasidėjo raide Š. Taip pat ji baigėsi raide S. Per vidurį ji turėjo raidę i, tai buvo ne ilga į, bet trumpa i, tokia tikra i, kad jos niekaip neįmanoma supainioti su į. Paskui su siaubu suvokiau, jog ši pavardė rimuojasi su mano vardu. Visgi tai buvo daug menkesnis sukrėtimas už tą, kurį patyriau vos išgirdęs pavardę.

- Prašau, daugiau niekada nesakyk mums savo pavardės, - ėmė maldauti mano pati.
- Jūs net neįsivaizduojate, kaip mano pavardė tariama Hondūre ir Bostvanoje, - pradėjo jis.

Bet mes sušukome "NEREIKIA!". Todėl Peteris Š. vis pažvelgdamas į knygą "Čo....ginys" trumpai papasakojo apie savo gyvenimą.

------

Peteris Š. buvo verslininkas. Rimtas verslininkas. Jis netgi turėjo savo firmą. Jo firma vadinosi "Šakių projektas", nes buvo įsikūrusi Šakiuose. Pamaniau, jog tai baisiai neoriginalus pavadinimas, bet politkorektiškai nutylėjau.

Peteris Š. su savo "Šakių projektu" vertėsi prekyba. Pardavinėjo lagaminus. Deja, jo verslas buvo visiškai nesėkmingas. Lagaminų niekas nepirko. Galbūt Šakiai nėra tinkamiausia vieta visokiems projektams kurti. Galbūt šakiškiai nėra daug keliauti linkę žmonės. Galbūt kainos jiems buvo neįkandamos. Paklausiau, kiek kainuoja lagaminai. Jis atsakė:

- Šešis.
- Ką, visi lagaminai kainuoja po šešis? - pajuokavau.
- Šešis, - patvirtino jis.
Pasiteiravau, kiek jis pelno gauna, parduodamas už tokią juokingą kainą.
- Šešis.
Daugiau nebekamantinėjau. Vis tiek aš, Žibrilis, niekada neišmaniau nei matematikos, nei ekonomikos.

-----------------

Paskui kartu nuvykome į Šakius pažiūrėti, kaip einasi prekyba.
Patekome į ankštą krautuvėlę. Mus pasitiko pardavėjas. Tai buvo sąžiningas bjaurus vaikinas su puikiu patirties, bet menku vadovavimo lygiu. Iš jo išeitų nekoks treneris.

Pardavėjas iškart ėmė burbėti, kad čia mažai klientų ir jo atlyginimas per mažas (spėju, kad jis buvo šeši šimtai). Aš tuo tarpu apžiūrinėjau lagaminus, kurių čia buvo prigrūsta nuo grindų iki lubų. Jie visi buvo vienodi. Ant kiekvieno buvo priklijuota po lapelį su fizikos formulėmis. Aš, Žibrilis, nežinojau, ką jos reiškia. Niekada neišmaniau fizikos, mokykloj man sekėsi tik kūno kultūra.

Nusprendžiau parvežti vieną lagaminą savo pačiai. Mano pati keliauja tik į parduotuvę pirkti produktų sotiems pusryčiams, bet gal lagaminas jai pravers, jeigu ką. Sumokėjau šešis litus ir nutvėriau pirmą pasitaikiusį.
- Bus pats tas.
- Pats tas, - sutiko Peteris Š. ir žiūrėdamas į knygą "Čo....ginys" pridūrė, kad su juo reikėtų elgtis atsargiai. Be reikalo, juk net ir aš, Žibrilis, suprantu, jog už šešis litus negalima nusipirkti kokybiško daikto.

Grįžome namo, kur mano pati paruošė mums sočius pusryčius. Susėdome visi priešais televizorių, kuris tuo metu rodė vakaro žinias. Aš, Žibrilis, turiu bent akį užmesti į vakaro žinias, juk svarbu žinoti, kas pasaulyje dedasi. Peteris Š. tęsė savo verslo istoriją. Žinoma, ne be knygos "Čo...ginys".

----------------------

Peteris Š. ne visada turėjo savo "Šakių projektą". Iki tol jis buvo tiesiog eilinis darbininkas, vandens lygio matuotojas. Paskui netikėtai gavo savo bendrų palikimą - daugybę lagaminų - ir sumanė iš to gyventi. Kadangi iš prigimties buvo naivus ir geraširdis, jis nežinojo, su kokiais gyvenimo smūgiais tenka susidurti naiviems ir geraširdžiams lagaminų prekeiviams. Jis rimtai kibo į darbą.

Visų pirma Peteris Š. nuvyko pas Solitary Experiments. Jis pasakė savo pavardę, bet Solitary Experiments neišgirdo, nes tuo metu kaip tik grojo su savo sintezatoriumi.
- Watching over you! - sušuko Solitary Experiments ir pagrojo "Watching over you".
- Aš prekiauju lagaminais, - tarė Peteris Š.
- Aš tik groju su savo sintezatorium, - pasakė Solitary Experiments.
- Aš prekiauju lagaminais, - pakartojo Peteris Š.
- Tu tik prekiauji savo lagaminais, - pasakė Solitary Experiments.
Tada Peteriui Š. tapo aišku, jog čia nieko neparduos.

Užtat jis apsilankė pas mind.in.a.box, kuris tuo metu kaip tik bandė naujausią balso pakeitimo kompiuteriu programą.
Peteris Š. prisistatė, pasakydamas savo pavardę. Bet mind.in.a.box, savaime suprantama, nespėjo išsigąsti.
- Aš tik prekiauju savo lagaminais, - tarė Peteris Š.
Bet mind.in.a.box, savaime suprantama, nespėjo nieko atsakyti.

Paskui Peteris Š. su savo lagaminais nuvyko pas Project Pitchfork.
Project Pitchfork tuo metu sėdėjo prie kompiuterio ir diskutavo forume su savo fanais apie laiko didybę ir apie didžiąsias planetas bei jų palydovus.
- Aš vadinuosi Peteris Š., - pasakė Peteris Š.
Project Pitchfork nė kiek neišsigando pavardės, nes ir pats tokią turėjo. Jis nustūmė nuo akių vieną iš savo garbanų, atplėšė akis nuo Jupiterio palydovų nuotraukos kompiuterio ekrane ir paklausė:
- Na?
- Aš prekiauju lagaminais, - tarė Peteris Š.
Bet Project Pitchfork tik ironiškai nusišypsojo ir nusisuko atgal į kompiuterį, murmėdamas kažką apie savo koncertų apšvietimą.

Nieko nepešęs Peteris Š. nusprendė apsilankyti pas talentingąjį Chrisą Pohlą. Jis tuo metu gėrė alų iš butelio.
- Aš prekiauju lagaminais, - greit pasakė Peteris Š, bijodamas eilinės nesėkmės.
Bet Chrisas Pohlas nudžiugo.
- O, tai tu irgi verslininkas! Aš vieną nupirksiu.
Chrisas Pohlas susimokėjo ir iškart nusprendė pasižiūrėti, kas lagamino viduje. Jis pasidėjo lagaminą ant žemės, atidarė, ir ....

-----------------

Peteris Š. nutilo ir ėmė intensyviai vartyti knygą "Čo....ginys".
- Kas tada buvo? - paklausiau nekantraudamas.
- Nerandu tinkamų žodžių. Bet aiškus vienas dalykas: nereikėjo jam tada laikyti rankoje to butelio...
Peterio Š. veide pasirodė 94 procentai apgailestavimo.

------------------

Paskui Peteris Š. nuvažiavo į Hamburgą. Pirmi asmenys, kuriuos jis ten sutiko, buvo du Hamburgo moneymanai, išėję pasivaikščioti pėstute.
- I think I have to buy another car, - pasakė vienas.
- I don't think, but that's OK, - pasakė kitas.
Tada jie pamatė Peterį Š.
- Go to work! - sušuko jam.
Mat Hamburge buvo priimta, jog visi turi eiti į darbą.
Peteris Š. mandagiai paaiškino Hamburgo moneymanams, kad jo darbas yra pardavinėti lagaminus, ir pasiūlė jiems nusipirkti.
Hamburgo moneymanams nereikėjo jokių lagaminų, bet jie nusipirko vieną, kad paįvairintų nuobodžiai slenkančias dienas.

Tada Peteris Š. nuvyko į Vilnių. Čia jis nesutiko nieko. Buvo tuščia ir nyku. Net ant parduotuvės durų kabantis Illuminate plakatas rodė, kad ji uždaryta remontui.
Vėliau akiratyje pasirodė du waveriai - genijus ir F5c_wZ3_414e_X5. Genijus rankoje nešėsi šakę, jie labai tuo didžiavosi, nes tai buvo jų pirma šakė. Jie ėjo į Dance Macabre, dainuodami savo dainą "Ausfuhr":
- Ich schere die Schereren und die Taxien. Ich schere die Italieneren und die Juryen. Ichsucht pfeipfft und flennen in die Postamt...
Peteris Š. priėjo prie jų, draugiškai nusišypsojo ir pasakė savo pavardę.
Tai buvo baisus smūgis vargšams waveriams. Genijų ištiko ūminis alfa-ketoglutaratdehidrogenazės nepakankamumas, o F5c_wZ3_414e_X5 - vidinės kraujosruvos, dėl kurių ji ėmė klykti ir įsikando genijui į ausį. Genijus taip pat ėmė klykti, išmetė šakę, ir jie abu nubėgo tolyn rėkdami.
- Hm, - tarė Peteris Š., keldamas nuo žemės šakę. Pamanė galėsiąs ją parduoti už šeštadalį rinkos kainos.

---------------------

Staiga Peteris Š. nutilo ir įsispoksojo į televizorių, kuris vis dar rodė vakaro žinias.
Asmuo ekrane eilinį kartą pastarosiomis dienomis pasakojo apie Hamburgo ekonominę situaciją. Pasirodo, kad Hamburgo ekonominis fenomenas įgyja vis didesnius mastus. Dabar Hamburgas pirmauja pasaulyje pagal automobilių gamybą ir užima jau 99,99999 procentus automobilių rinkos. Daugybė moneymanų iš viso pasaulio meta savo verslą ir kraustosi į Hamburgą, kad galėtų atidaryti čia automobilių fabriką. Slinda gandai, jog ir Bilas Geitsas svarsto, ar nevertėtų Windows gamybos iškeisti į automobilių. Šio fenomeno priežastys vis dar nėra aiškios. Užkalbintas vienos gamyklos direktorius tik gūžčiojo pečiais:
- Aš nieko nežinau. Bandome pagaminti vieną automobilį, o išeina dešimt. Neįsivaizduoju, kaip tai paaiškinti.

Peteris Š. kramtė nagus. Jis buvo išraudęs ir drebėjo. Aš, Žibrilis, draugiškai patapšnojau jam per petį ir pasakiau, jog pasaulyje tiek daug dalykų vyksta, jei žmogus jaudinsies dėl visų, tai gali ir iš proto išeiti.
- Gali ir iš proto išeiti, - pritarė Peteris Š.

---------------

Išaušo rytas. Aš, Žibrilis, prisiminiau lagaminą ir padovanojau jį savo pačiai. Mano pati labai nudžiugo ir paruošė man dar sotesnius pusryčius. Vėliau, kai mudu su Peteriu Š. žiūrėjome pro virtuvės langą į kitų šeimų gyvenimą, mano pati atėjo man pranešti, jog eina į kirpyklą darytis cheminį.

- Tikrai ne! - sušuko Peteris Š.

Jis bandė pasiremdamas knyga "Čo...ginys" kažką aiškinti apie tai, kad cheminis reiškia kai ką kita dabar jau. Tačiau mano pati nesiklausė ir išėjo, prieš tai pasakiusi:
- KĄ tu čia nusišneki ir ko tu čia nori.

Tada, likę tik dviese, aptarėm verslo reikalus. Aš, Žibrilis, pasiūliau perkelti "Šakių projektą" į Vilnių ir pavadinti "Vilniaus projektu". Bet Peteris Š. buvo kaip nesavas. Jis netgi užsiminė, jog kvaila idėja buvo išvis pardavinėti tuos lagaminus. Paaiškinau savo draugui, jog gyvenime visko būna, susiduri žmogus su sunkumais, bet nereikia palūžti, suklumpi, atsistoji ir eini toliau.
- Atsistoji ir eini toliau, - pritarė Peteris Š.

Paskui grįžo pati ir paruošė mums sočius pusryčius su arbata. Peterio Š. tai nedomino, jis spoksojo į televizorių laukdamas vakaro žinių. Ir sulaukė.

- Šiandien pasitelkus šiuolaikinės chemijos laimėjimus kurdai buvo išvaryti iš Irako, - pranešė diktorius.

Peteris Š. drebėdamas ir apsipylęs šaltu prakaitu pareiškė, jog "Šakių projektas" su visais lagaminais bus uždarytas.

-----------------------

Kitą dieną mes nuvažiavome į Šakius pasirūpinti "Šakių projekto uždarymu. Aš, Žibrilis, prieštaravau, bet Peteriui Š. tai buvo nė motais. Nieko, naivus jaunas žmogus, dar spės išmokti apie gyvenimą.

Pardavėjas nieko nežinojo apie savo boso planus, jis džiugiai pranešė:
- Šiandien ryte buvo klientų.
- Na matai, - pasakiau draugui. Bet jis nesureagavo į mane, tik paklausė, kas per klientai, ar seniai jie čia buvo ir ar ne per vėlu atimti iš jų lagaminus, kol dar nespėjo atidaryti ir panaudoti.

- Panašu, kad jie žinojo, ko nori, - tarė pardavėjas. - Ilgai čia rinkosi ir skaitė lapelius ant kiekvieno lagamino. Paskui išsirinko vieną. Tai senokai buvo, ryte. Ir jie vadino vienas kitą genijum ir F.

Peteris Š. sumurmėjo, kad turbūt jau per vėlu. Jis pakėlė pardavėjui atlyginimą ir pasakė, jog nuo dabar jo darbas bus rūpintis, kad čia neateitų jokie klientai ir nenupirktų jokių lagaminų. Mano, Žibrilio, nuomone, tai buvo visiškai niekam tikęs verslo sprendimas.

Kelionės atgal metu Peteris Š. atsisakė su manim kalbėti, visiškai užvertęs knygą "Čo...ginys". Tik prieš tai užsiminęs, jog būtinai reiks žiūrėti vakaro žinias. Jis žiopsojo pro langą ir kramtė nagus. Aš, Žibrilis, pasidairiau į žmones autobuse. Visi jie buvo su ausinėmis ir niūniavo sau kažką po nosimis. Išgirdau tik nuotrupas - "und die Taxien" , "ich spucke auf Gramatiken". Turbūt koks naujas hitas.

Tai jau tikrai, kad naujas hitas. Nes staiga ėmė groti per radiją autobuse, ir vairuotojas paleido visu garsu. Pajutau begalinę trauką šiai dainai, supratau, jog moku šią nuostabią melodiją ir intelektualius žodžius atmintinai, ir pasijutau bedainuojąs kartu su kitais autobuso keleiviais, kuriems jau nebereikėjo ausinių, kad galėtų mėgautis tuo dievišku grožiu. Kai daina baigėsi, radijo didžėjus pasakė:

- Tai tokia populiari daina, kad mes dabar vien tik ją ir grosime, taip aukščiausiai pakelsime savo reitingus.

Šita kelionė autobusu buvo pati nuostabiausia. Išlipęs nusprendžiau užeiti į muzikos įrašų parduotuvę. Deja, fiziškai tai buvo neįmanoma. Nuo parduotuvės įėjimo driekėsi didžiulė eilė. Aš atsistojau į jos galą, pasiruošęs kantriai laukti šešias valandas. Tas laikas neprailgo, nes mes su bendraminčiais nagrinėjome šį puikų kūrinį socialiniu, ekonominiu, filosofiniu, medicininiu, istoriniu ir kitais aspektais. Galiausiai visi choru uždainavome:

- Ich schere die Schereren und die Taxien
Ich schere die Italieneren und die Juryen
Ichsucht pfeift und flennen in die Postamt!!!
Landessprache pfeift und flennen in die Postamt!!!

Ich spucke auf Grammatiken!!!
Abart schwelt auf Lug
Ich auch..
Du auch?
Auf meine Bitte..
Machst!!
Machst!!
Machst!!

Du scherst die Schererei und die Taxi
Du scherst die Italiener und die Jury
Ichsucht pfeint und flennen die Postamt!!!
Erachten pfeint und flennen die Postamt!!!

Vakare su savo didžiausiu turtu - "Ausfuhr" disku - grįžau namo. Mano pati ruošė sočius pusryčius niūniuodama "Ausfuhr" melodiją. Peteris Š. sėdėjo susiėmęs už galvos. Taip atėjo vakaro žinių metas. Įjungėm televizorių. Tačiau vietoje vakaro žinių, mano, Žibrilio, laimei, buvo rodomas tik "Ausfuhr" klipas.