Jeigu patikėčiau tuo, kad išėjai,
Jei žinočiau, kad gėlių nedovanosi.
Iš savos širdies mane kad išvijai,
Ir daugiau jau niekad nepasiaukosi...
Neštų mane vieškeliai, keliai,
Kur nebūtų meilės, kur sustotų laikas.
Ir nudvelktų šiurpas taip giliai giliai,
Pasijusčiau vėl tartum užgimęs vaikas.
Jeigu pamatyčiau, kad dangus
Rodo ženklą, kad jau laikas keistis,
Koks gyvenimas bebūtų man brangus,
Į kelionę ilgą tektų tyliai leistis.
Ir vėl neštų vieškeliai, keliai,
Aš atgal visai neatsigręžčiau.
Ašarom akyse taip gailiai
Nuo pasaulio viso užsisklęsčiau.
Ir tekėtų manimi silpna srovė
Noro kilt paukščiu į tolimą kelionę.
Nepakilčiau, tik linguočiau kaip gėlė,
Neįvykdžiusi vienintelės savos svajonės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-05-26 08:57:03
vidinis chaosas stiprus, laikykitės.
eiliukas toks visas chaotiškas, šaltas, bet
viltis pabaigos išlieka - dar viena svajonė neįgyvendinta.
Anonimas
Sukurta: 2007-05-25 17:02:48
su skyrybos ženklais - problemėlė.
Ne įvykdžiusi>>>Neįvykdžiusi
vienintelę savo svajonę>>>>vienintelės savo svajonės. (neįvykdžiusi ko?)
jau pamažu galėtų gimti iš tokių eilučių poezija, tik labiau reiktų koncentruoti mintis.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-05-25 13:51:46
Nereeikia laukt ženklų. Reikia gyventi.