Diena...
Naktis...
Ir vieniša pušis
Ant išplauto kopų krašto
Palinkusi į priekį,
Iškėlusi šakas –
Ištiesusi rankas į jūrą
Tarsi laukdama...

Ir vieniša širdis
Ant juodos bedugnės kranto,
Ištvėrusi audras klajūno vėjo,
Išklausius aimanas bangų,
Sugrįžtančios žuvėdros raudą...

Vieniša širdie, Tu ne viena.
Tavęs pušelė laukia.

- - -

Atėjau...
Tau pasiguosti atėjau,
Išlieti širdį,
Prisiglaust.
Atėjau,
Bet neradau tavęs...

Pajūrio pušie,
Ant išplauto kopų krašto
Laukusi krantan sudūžtančių bangų,
Kantriai klausiusi širdies godų,
Paslapties tylių žvaigždžių...
Ku išėjai?
Kur išėjai, net neištarusi „sudiev“?
Kur išėjai? Gal laukti nusibodo?
Gal piktas privertė likimas
Suklupt,
Palūžt,
Išeiti amžinai?..

- - -

Susapnuoti noriu savo pušelę –
Noriu netekti savo šešėlio.

Kiek praūžė vėtrų:
Tu nebegrįši –
Turiu atrasti savąjį kelią
Pro žaismą fontano, vakarinį žibintą,
Per slenkančios kopas
link šėlstančio kranto,
Tiltu į jūrą
link horizonto...

Priklaupė vėjas ant kopų krašto,
Sakų karoliais pušies kaklą dabino...
Su rytmečio saule
šešėlis ištirpo –
Kelią man rodo baltos žuvėdros.