Kol Gelgaudas smaginosi, gainiodamas po kurortą amazones, į Melvilį sugrįžęs Longas kiūtojo savo kabinete, antrąjame ambasados aukšte, spoksojo į komunikatoriaus lapą, patiestą ant stalo ir mąstė. Toks dabar jo darbas – mąstyti ir analizuoti slaptųjų tarnybų gausiai tiekiamą medžiagą. O tų tarnybų Alverone – pirštų neužteks visoms suskaičiuoti. Ūkio ministrui Goldui dirba galinga ekonominio špionažo organizacija. Kancleriui Zverevui žinias renka strateginės žvalgybos uosliai ir dar gyvas galas atskirų grupių, priklausančių tiesiogiai Zverevui, apie kurių darbą ir tikslus žino tik jis vienas. Kariuomenės generalinis štabas irgi turi savo šnipų tinklą, o užsienio politikos šefui Klėjui informaciją vagia politinė žvalgyba. Ir visos šios tarnybos nusimezgė Alverone savo tinklus, visos turi plačią agentūrą, kiekviena jų kažką uostinėja, šniukštinėja, rezga kažkokias intrigas, politines kombinacijas, neretai kliudydamos viena kitai, viena su kita aršiai konkuruodamos. Longo uždavinys – suvaldyti visą šį knibždėlyną ir nukreipti visų tarnybų pastangas viena, valdovui dabar pačia svarbiausia linkme.

Žvalgyba – labai svarbus ir efektyvus valstybės valdymo ir santykių su užsieniu įrankis, jeigu tik valdžia moka tinkamai juo naudotis. Tarpjūrio monarchai tai visuomet sugebėjo, be šito nebūtų tapę supervalstybės šeimininkais. Ajantas, kuris dabar Adamo Bušo rankomis kažką rezga Alverone, kartą jau susidūrė su Gaudrių žvalgybininkais. Dvikova baigėsi gėdingu Ajanto pralaimėjimu.

Tai įvyko daugiau kaip prieš 50 metų, kai Ajantas eilinį kartą pamėgino tapti aštuonių žvaigždžių sąjunga, užgrobdamas valdžią Alverone. Buvo sudarytas detalus planetos prijungimo prie federacijos planas. Prijungimas, suprantama, turėjo vykti savanoriškai, kad neprotestuotų kaimyninės šalys ir ypač Sinodas. Viešpataujant demokratinei santvarkai, tokius kėslus įgyvendinti daug lengviau, nei tuo atveju, kai šalį valdo monarchų šeima. Valdžia keičiama rinkimų keliu, o rinkimuose viską lemia pinigai. Tokiu būdu Alverono bankuose atsirado keliolika milijoninių sąskaitų, skirtų šiam planui įgyvendinti. Po poros kruopštaus, kantraus darbo metų sulaukta pirmųjų stambios investicijos rezultatų: pirmieji politikai, prisijungimo šalininkai, buvo išrinkti į Pakrantės parlamentą, kitus svarbius postus, įgavo realią valdžią. Pirmąsyk planetos istorijoje pasigirdo kalbos apie tai, kas būtų, jeigu Alveronas prisijungtų prie Ajanto, ar kurios kitos kosminės valstybės. Kalbos dar labai atsargios, kol kas pusiau rimtos, politikai tiesiog zondavo žmonių nuotaikas, bandė patyrinėti kaip eilinis alveronietis reaguos, ar jam labai svarbi Alverono nepriklausomybė. Paaiškėjo, kad nelabai. Eilinį Alverono rinkėją domino tik du dalykai: duona ir reginiai.

Laikui bėgant, pagausėjus prisijungimo šalininkų gretoms, buvo pradėtas antrasis plano įgyvendinimo etapas: agresyvios propagandos kampanija. Žiniasklaidoje pasipylė atitinkami straipsniai, TV pokalbių ir diskusijų laidos, dokumentiniai filmai apie Ajantą, politologų ir įvairaus plauko “ekspertų” pasisakymai, netgi vaidybiniai filmai – kasdien, kas valandą, kas minutę alveronietis vis išgirsdavo ką nors naujo apie Ajantą, daugiau kaip metus buvo pratinamas prie minties apie galimą susijungimą. Įtikinti paprastą eilinį žmogelį galima bet kuo, netgi tuo, jog Alveronas suklestės, prisijungęs prie Užribio baidyklių dekabų imperijos. Svarbu sumaniai suorganizuoti smegenų plovimo kampaniją, profesionaliai pravesti agitacijos vajų, metodiškai ir kryptingai formuoti visuomenės nuomonę. Demokratinės Pakrantės polittechnologams, įsimiklinusiems nesibaigiančiose rinkimų kampanijose, tai buvo juokų darbas. Už ką agituoti – vienodai šviečia, kad tik pinigus mokėtų. Profesionalai.

Viskas klostėsi kuo puikiausiai. Ajantui palankūs politikai jau dominavo parlamente. Prisijungimo idėja, sprendžiant pagal rimtas gyventojų apklausas, kasdien populiarėjo. Galiausiai prisijungimo šalininkų partijos lyderis Smitas laimėjo prezidento rinkimus. Atėjo laikas žengti lemiamą žingsnį: skelbti referendumą. Deja, džiaugsmo ir pergalės nuotaikas, tvyrojusias Ajanto monarcho rūmuose, išblaškė Alverono viceprezidentas Filipsas. Visiškai netikėtai išaiškėjo labai nemalonus Ajanto monarchui faktas – pasirodo, planetos prezidentas Smitas, į kurį buvo dėta tiek vilčių – tai tik marionetė tyliai šėšėlyje iki tol tūnojusio Filipso rankose. Veidmainis viceprezidentas, apsimetęs karštu prisijungimo šalininku, sparčiai užkopė paskui Smitą iki prezidentūros aukštybių, tapo antruoju valstybės asmeniu ir sugebėjo per ketverius Smito kadencijos metus taip išpopuliarėti, jog be didesnio vargo laimėjo kitus rinkimus ir pakeitė poste Smitą. O tada parodė tikrąjį savo veidą, referendumo išvakarėse demaskavo Ajanto organizuotą sąmokslą ir visiškai sužlugdė kaimyno monarcho kėslus praplėsti savo valdas.

Ajantas pasmerkė Filipsą, slaptosios tarnybos suskato kurti jo pašalinimo iš valdžios ir netgi fizinio likvidavimo scenarijus. Už tokias grandiozines kiaulystes politikoje nedovanojama. Anksčiau ar vėliau Filipsas būtų sunaikintas, bet čia į žaidimą nelauktai įsikišo trečias lošėjas – Tomas Gaudrys, dabartinio Tarpjūrio valdovo senelis, visiškai nesuinteresuotas, kad Ajantas prisijungtų Žemės brolį dvynį Alveroną su puse milijardo gyventoju ir tokiu būdu Tolimąjame kosmose atsirastų dar viena supervalstybė konkurentė. Nesuinteresuoti naujo konkurento atsiradimu buvo ir kiti didieji Žemės valdovai, todėl nekliudė Gaudriui tvarkytis su Ajantu.

Žemės supergalybės jau seniai su nerimu stebėjo spartų, agresyvų Ajanto plėtimąsį ir tvirtėjimą, tad nieko nuostabaus, kad Ajanto politikos virtuvėje knibždėte knibždėjo žemiečių monarchų “receptų vagys”. Žemiečiai neapsiribojo pasyviu Ajanto veiksmų stebėjimu, jie aktyviai veikė tiek sabotuodami ir kenkdami, tiek subtiliai valdydami, koreguodami vienokius ar kitokius sprendimus per savo įtakos agentus. Gaudriui buvo puikiai žinoma, jog Filipsas pasmerktas, o Alveronas bus pamokytas visomis priemonėmis, kurias tik įmanoma pritaikyti, nesusilaukus Sinodo žynių sankcijų. Bet štai staiga, visai netikėtai, monarcho įtūžis atslūgo, įsakymas likviduoti Filipsą buvo atšauktas, o eskadra, dislokuota mėnuliuose, sumažinta per pusę. Tik artimiausi Ajanto monarchui žmonės žinojo, ko šis taip staiga pabūgo. Pasirodo, Ajanto žvalgybai pasisekė nugirsti pokalbį tarp Gaudrio ir tuometinio Heilio imperatoriaus, kurį taip pat neramino įvykiai kaimyniniame Alverone. Iššifravę dviejų valdovų pokalbį, Ajanto uosliai sužinojo, jog Heilio imperija ruošiasi panaudoti jėgą, gindama Alveroną, o šiame darbe imperatorius Gupta gaus paramą iš Tarpjūrio. Dvi eskadros žada teleportuotis link Alverono, Guptai į pagalbą.

Galynėtis su Žemės supergalybe Ajantas nesiryžo.

O juokingiausia, jog visa tai buvo paprasčiausias blefas. Tarpjūrio ir Heilio saugumiečiai žinojo, jog ajantiečiai atskleidė šifrą ir klausosi valdovų pokalbių, todėl rimti pašnekesiai vyko kitais kanalais, užšifruoti kitais šifrais, o atskleistuoju kanalu Gaudrys su Gupta aptarinėjo antraeilius klausimus. Tuo kanalu jiedu ir šliūkšterėjo dezinformacijos dozę.

Longas visada iš aukšto žvelgė į politikus ir ypač į kariškius. Ko būtų vertos jų eskadros, jeigu kariškiai neturėtų žvalgų surinktos informacijos apie priešą? Politikas be žvalgybos – aklas ir kurčias. Kariškis – bėjėgis. Vienas agentas, atsidūręs reikiamu laiku reikiamoje vietoje, gali sužlugdyti ištisą karinę kampaniją, padėti išvengti kruviniausio karo arba atvirkščiai – sukelti jį ir padėti laimėti.

Šiąnakt Longo žmonėms pagaliau pavyko surasti tokį agentą, dirbantį reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Iš nuotraukos komunikatoriaus lape į jį dabar žvelgė neišvaizdus barzdotas tipas.

Raulis Gonsalesas. Užverbuotas prieš 10 metų. Klėjaus politinės žvalgybos kadras. Vertingas tuo, kad sukinėjasi Ajanto karinių kosminių pajėgų viršūnėse. Verbavimo momentu dirbo 1-osios eskadros ūkio dalyje, vėliau trynėsi štabo kreiseryje, kol galiausia tapo eskadros vado adjutantu. Pats pasiūlė savo paslaugas Tarpjūriui. Užverbuotas po to, kai šių paslaugų atsisakė Zverevo karinė žvalgyba. Šioji matyt pabijojo prasidėti su neaiškiu tipu, visi žvalgai privengia dvigubų agentų. Juk išties įtartina, kai toks pakankamai aukšto rango asmuo staiga ima ir pasisiūlo šnipinėti. Gali įvykti neatitaisoma klaida. Pavyzdžių toli ieškoti nebūtina, pakanka prisiminti, ką Indijai pridirbo Gelgaudas.

Kariškiai pabijojo prasidėti su Gonsalesu, o Klėjaus politinė žvalgyba surizikavo ir neapsiriko. Raulis Gonsalesas dirbo 1-ojoje eskadroje, o šiuolaikinė eskadra – tai kreiseriai, fregatos, reideriai, debesys naikintuvų, dešimtys bazių. Grandiozinė karinė mašina, galinti nusiaubti ištisą planetų sistemą. Klėjus dabar žino apie ją beveik viską ir šelpia tomis žiniomis nepatikliuosius Zverevo kariškius. Per Gonsaleso rankas eina slapčiausi admirolui skirti dokumentai. Jis turi galimybę sekti admirolo įsakymus ir potvarkius. Klėjui dabar žinomos instrukcijos, kaip eskadrai elgtis karo atveju. Klėjus seka erdvėlaivių judėjimą, stebi pratybas, kur šlifuojama taktika, įvairūs veiksmų variantai. Gonsaleso dėka Klėjus dabar žino ribas, kurias peržengęs, Tarpjūris susilauktų ginkluoto Ajanto atkirčio. Politikoje tai labai svarbu. Žinodamas, kur yra “karo riba”, Klėjus dabar turi aiškų supratimą, iki kokio lygio galima spausti Ajantą, kad šis nebūtų įvarytas į kampą ir nesiimtų kraštutinių priemonių.

Gonsalesas ir dabar tebedirba admirolo adjutantu, Klėjaus akimis ir ausimis admirolo kabinete ir rašomojo stalo stalčiuose. Ir admirolas tas pats, tik dabar vadovauja 2-ąjai eskadrai. 2-oji eskadra dislokuota Alverono mėnuliuose. Štabas – Alverone, Sipsu saloje, toli vandenyne, į pietus nuo Melvilio pusiasalio. Saloje įrengtoje vadavietėje savo kabinetą turi toks pulkininkas Adamas Bušas, šelpiantis pinigais ir ginklais Alverono teroristus ir samdantis Penteselėjos klones, kad šios pagrobtų Simoną Houp. Ir būtų labai keista, jeigu eskadros vadas nieko nenutuoktų apie savo pulkininko darbelius.

O prieš tai bus visai ne pro šalį neutralizuoti Adamo Bušo finansuojamus teroristus. Pakaks žudynių šiam kartui. Cinikai Alverono liberalai gal ir juoktųsi, bet Maitrėjos valstybės žvalgybos asui Longui išties rūpi tokie, čionykščių politikų nuomone, nereikšmingi dalykai, kaip moralė.