Pyktis užgniaužia sielą.
Ir ji atsiduria lyg tamsiame rūsio sandėliuke,
Kur daugiaaukštis slėgtų ją.
Ir išeitis tiktai viena – siauram koridoriaus take.

O šiam koridoriuj dar durys
Dvejos ar trejos, kartais apkaustytos, šarvuotos.
Sunku atvert, atidaryt,
O jei dar raktas komendantui atiduotas!..

Pats pykdamas kasiau tą rūsį,
Pats keikdamasis kausčiau tas duris
Ir komendantui net įsiutęs
Per prievartą pats įbrukau raktus net tris.

Todėl dabar savom jėgom teks laužt duris,
O gal net daugiaaukštį slinkt į šoną?
O tai sunku priverst save šitus barjerus nuvalyt.
Bet kažkaip noris grįžt atgal į tyrą orą...