Atsigulė Gelgaudas jau gerokai po vidurnakčio. Nespėjo giliau įmigti, kai palei ausį sucypė komunikatorius. Ekrane – dvaro apsauginių vadas pulkininkas Šurkus.

- Kas yra? Degam? – piktai suniurzgė Tadas, pusiau miegodamas.

- Ponios Houp ką tik teiravosi, pone.

Miegai akimirksniu išsilakstė.

- Kas teiravosi?

- Dvi jaunos damos.

Damos… Dvi… Antrą valandą nakties. Eina sau dvi moterėlės užmiesčio plentu, o viena ir sako kitai: gal užsukam į štai tą dvarą, Simoną Houp aplankysim?

- Ko norėjo?

- Nesakė, pone Gelgaudai.

- Tiesiog pasiteiravo, ar ji dvare?

- Taip.

- Gerai. Nujaučiu, ko joms reikia, jeigu jos jaunos ir vaikšto po dvi. Ar jos dar čia?

- Jau išvažiavo. Pasakiau, jog esu paprastas apsauginis, gaunu iš saugos firmos pasiutiškus pinigus ir visai nenoriu jų prarasti, pliurpdamas kiekvienam praeiviui apie dvaro gyventojus.

Tadas baigė rengtis.

- O jos?

- Davė man 100 kronų.

- O tu?

- O ką aš? 100 kronų – dideli pinigai Alverone. Gavęs banknotą, pasidariau žymiai sukalbamesnis.

- Ką joms priskiedei?

- Tai, ką ir turėjau priskiesti pagal planą. Pasakiau, jog jūs su ponia Houp maždaug vidurnaktį
išvažiavote į “Fenikso” klubą, kur žadėjote praleisti visą naktį.

- Ten jos ir išvažiavo?

- Nežinau, pone. Atsargumo dėlei padvigubinau apsaugą aplink visą dvaro perimetrą, kad per tvorą neįsirioglintų. Jeigu visgi prasmuks – vargas jų subinėms. Jūs jau matėt mūsų šunis. Slibinai.

- Puiku, pulkininke.

- Leisit vykdyti planą toliau?

- Palauk truputėlį. Šis tas keičiasi.

Nešinas komunikatoriumi, Tadas išėjo į lauką, apsidairė. Pulkininkas kalbėjosi su juo nuo paradinių laiptų. Stovėjo pačiame viršuje, iš kur matėsi visas kiemas ir spoksojo į savo komunikatoriaus ekraną.

- Dar kartą labas, Vytai. – priėjo prie jo Tadas. – Man reikia mašinos.

Karininkas staiga išblyško.

- N-ne, ppone G-gelgaudai. – sumikčiojo. – Aš negaliu…

- Yra dvare mašina, ar ne?

- Yra, bet…

- Tegu kas nors atvairioja ją prie laiptų.

- Pone Gelgaudai! Juk planas visiškai kitoks! – pratrūko persigandęs pulkininkas.

- Velniop planus. Pats spąstus patikrinsiu. Be mašinos man dar reikia… Na, tu pats žinai, ko man reikia…

- Žinau, pone Gelgaudai, bet… - į pulkininką buvo gaila žiūrėti. – Leiskit mums patiems susitvarkyti! – maldavo. – Jeigu jums kažkas atsitiks… O, Dieve! Zverevas mums gyviems odas nulupinės!

- Kuo jos atvažiavo? – paklausė Tadas.

- Kas?

- Damos.

- Kokios damos?

- Kuo jos atvažiavo? – pakartojo Tadas.

- Džipu, pone Gelgaudai.

- O kur maniškis? – apsidairė Tadas.

- Pone Gelgaudai…

- Liaukis. Duok pagaliau mašiną.

Netrukus Tadas jau dūmė plentu į Čatemą. Iki “Fenikso” ne taip jau toli, keliolika kilometrų. Juodas džipas… Velniai griebtų, šitame kurorte kas antras automobilis – džipas, ir beveik visi juodi. Ir pats Tadas važiuoja juodu džipu užtamsintais langais. Gerai, kad Vytas numerį įsidėmėjo.

Pro naktinį klubą pralėkė nelėtindamas greičio, tik kryptelėjo galvą į jo pusę. Aikštelėje – virtinė limuzinų, keli sportiniai automobiliukai ir džipas. Numeriai atitinka. Įkliuvo, gražuolės. Tadas pasuko į skersgatvį, kiemais privažiavo prie klubo tarnybinio įėjimo, per virtuvę pateko vidun, užlipo į trečią aukštą, kur buvo administratoriaus kabinetas.

- Labas. Aš nuo Deivio. – prisistatė, kaip buvo tartasi. Vienas Vyto vyrukų, pasivadinęs Deividu, vakar šiuos spąstus ir paspendė.

- Prašom vidun! Sėskitės! – administratorius švytėjo lyg šimtavatė lempa. Deivido vakar dosniai pateptas, sutiko dabar Tadą lyg brangiausią svečią. – Jūsų jau teiravosi, sere. Dvi jaunos damos.

- Žinau, kad teiravosi. Toliau.

- Pasakiau, jog užsidarėte su drauge atskirame salone. Žiūrite filmus. – išsišiepė iki ausų senas sąvadautojas. Kas gi nežino, kokius filmus porelės suka tokių klubų salonuose…

- Jos dar čia?

- Bare sėdi. Bandė prasmukti į viršų, bet apsauginiai pastojo kelią, sugražino atgal. Dabar plempia litrais kavą ir laukia nesulaukia, kada pagaliau baigsite filmų peržiūrą.

- Gerai. Šaunuolis. Dabar pasistenk, kad po dešimties minučių joms kiltų noras iš čia išsinešdinti. Po dešimties minučių – ne anksčiau.

- Aš viską suprantu, sere. Juk tai – Čatemas!

Tadas paskatino jį stambia kupiūra, kad ir toliau liktų toks supratingas ir tuo pačiu keliu, per tarnybines patalpas, grįžo į mašiną.

Spąstai užsitrenkė. Klubo kavos atsargas naikinančios damos nė nenujaučia, jog iš medžiotojų ką tik pačios pavirto grobiu, o Tadas netvėrė smalsumu sužinoti, kas gi jos tokios.

Administratoriaus įspėtas, stovėjimo aikštelės sargas kelioms minutėms susirgo baisia trumparegyste, nė nepastebėjo, kaip iš privažiavusio visureigio išlipo kažkoks žaliūkas, kaip atlupo užpakalines kito džipo dureles ir kažką įmetė vidun. Kai sargas pagaliau atgavo regėjimą, Tadas jau sėdėjo savo “Drakone” ir šaipėsi pats iš savęs. Cha! Jo Kilnybės monarcho Gaudrio tikras dėdė brazdinasi vidury nakties visrakčiu atlupinėdamas svetimo automobilio dureles… Smagumėlis!… O, velnias!

Ta pati porelė!

Sapnuojasi, ar kokio perkūno?!

Iš “Fenikso” klubo į gatvę išėjo tos pačios lesbietės, kurias Mantas sudorojo Simonos viloje po Pušyno kupolu. Suklysti neįmanoma – porelės nuotraukos dar ir dabar akyse stovi – visam laikui veidai įsiminė.

Kas gi čia darosi? Juk jas suėmė Heilio policija. Perdavė Heilio saugumui. O Heilio saugumas atidavė jas Longo žmonėms. Nejau, paspruko, gyvatės?

O gal ne TOS pačios? Gal TOKIOS pačios?

Hm… ta-a-a-aip… - suprato pagaliau. – Vadinasi, jos iš tikrųjų klonuojamos. Serijinė gamyba. Visos vienodos. Ir velniai žino, kiek jų prigaminta. Samdinės, kurias gali pasisamdyti kas tik turi pakankamai lėšų…

Į lauką klonės išėjo piktos kaip žiežulos. Kam patiktų būti vedžiojamam už nosies? Dumkit į tokį ir tokį dvarą – Simona Houp apsigyveno ten… Keliaukit, mielos damos, į “Feniksą”, dvaro gyventojai išvažiavo pasilinksminti… Atleiskit, ponios ar panelės, bet į viršų jums negalima. Jus dominantis asmuo nepageidauja, kad jį trukdytų, o mūsų pareiga – užtikrinti jam ramybę. Tam ir egzistuoja tokio pobūdžio klubai… Ir, galiausiai: “Dovanokit, ponios, dvidešimt penki tūkstančiai atsiprašymų, bet tasai šunsnukis, tasai laukinio pamiškės trolio išmata, nusiplovė kartu su savo mergše per tarnybinį įėjimą, net sąskaitos neapmokėjęs…”

Klonių džipas atbulas išvažiavo į gatvę ir piktai sužviegęs padangomis rovė link miesto centro. Tadas tučtuojau prilipdė saviškį jam prie uodegos. Po kelių minučių nutarė, jog jau laikas prisistatyti. Pakėlė prie lūpų komunikatorių.

- Labas vakaras, panelės.

Patenkintas išsišiepė: amazonės sukrūpčiojo nuo netikėto garso, sužiuro viena į kitą ir suskato dairytis, iš kur sklinda kalba. Džipo langai neužtamsinti, Tadas matė, kas vyksta salone, tarsi televizorių žiūrėdamas.

- Komunikatorius ant užpakalinės sėdynės, – pagelbėjo merginoms. – O ant grindų, tarp sėdynių eilių – bomba. Labai galingas daikčiukas. Ir labai jautrus. Geriau nelieskit – maža kas.

Kažkuri iš amazonių nusikeikė.

- Ir dar apie bombą. Tai – radiobomba. Jei atitrūksit nuo manęs toliau kaip per kilometrą, jos nebepasieks signalas iš mano automobilio. Jums bus geriau, jei signalas bombą pasiektų.

- Ar pakvaišai? – suspigo iš džipo.

- Sukit į Žiedinį Bulvarą. Kreivuliuojant gatvėmis, neįmanoma ramiai pasikalbėti. Šviesoforai, mašinos, naktibaldos praeiviai trukdo… Beje, jeigu pakeliui kurioje nors sankryžoje degs raudonas signalas – sustokit. Ir neišdykaukit, mėgindamos atkreipti praeivių ar farų dėmesį eismo taisyklių pažeidinėjimu. Ir jau visai kvailai pasielgsit, jei sustojusios prie šviesoforo šoksit iš džipo. Laikau pirštą ant sprogdiklio. Nespėsit nė durelių iki galo atidaryti.

Visureigiai įburzgė į Žiedinį Bulvarą. Šešiajuosčiu prospektu, juosiančiu centrinę miesto dalį, galima buvo sukti ratus nors iki Kalėdų. Į spąstus įkliuvusios klonės vykdė Tado paliepimus kuo tiksliausiai. Reikia būti visišku kretinu, kad tikrintum, ar bomba tikra, kai ji padėta tiesiai po tavo užpakaliu.

- Gerai, mes jau Bulvare. Kas tu toks? Ko nori?

- Geriau paaiškinkit, pagaliau, ko jūs visos kimbat prie mano Simonos.

- Mėšlas! – sušnypštė klonė, supratusi, į kieno spąstus pakliuvo. O supratusi – užsisiuvo. Tyla truko
pusantro rato.

- Kaip ten pas jus reikaliukai su degalais? – linksmai pasidomėjo Tadas.

Amazonės atkakliai tylėjo, bet ir be atsakymo viskas aišku. Net jeigu prie “Fenikso” bakas būtų sklidinas, kuro joms pakaks daugių daugiausia 200 kilometrų. Šešiems ratams aplink kurortą. Galingas visureigis ryja degalus lyg smakas.

- Noriu jums priminti, panelės, kad vos tik sustosit – paspausiu sprogdiklį. Supraskit mane – juk negaliu leisti, kad išsibėgiotumėte į skirtingas puses. O priežastis, dėl kurios mašina sustos, manęs visiškai nedomina.

- Klausyk, šunsnuki…

- Nustok keiktis. Jeigu turi ką papasakoti – aš klausau. Jeigu ne – varom toliau.

Su degalais klonėms, matyt, buvo striuka. Prakalbo. Papasakojo, gavusios užduotį sučiupti Simoną Houp. Bet kokia kaina. Ir būtinai gyvą.

Tadas atsiduso.

- Nesiseka jums su ta Houp. Heilyje dirbusias sesutes farai susėmė, judvi ratus aplink kurortą sukate su bomba subinėje – vieni nemalonumai… Klausyk, o kam ji jums reikalinga?

- O tu pagalvok.

- Ką čia galvoti? Jeigu reikia gyvos, vadinasi norit išpešti kažkokių žinių. Taip stipriai norite ją prakalbinti, jog netgi tris Kocho moteriškes Žemėje nudėjote, kad Simona pakliūtų į cypę. Tarp Vilniaus farų buvo jūsų žmogus, teisingai? Nekantriai laukė suimtosios, bet viską sugadino asilas Kochas, nesugebėjęs jos normaliai areštuoti. O gal ir Kochas jums dirbo? Išgalabijot saviškio šeimą? Na, nesvarbu. Svarbu, kad Simona labai daug žino apie Patrakėlės Končitos reikaliukus. Atspėjau?

- Kažkas panašaus. Smulkmenų nežinau. Mes – paprastos vykdytojos. Mums liepta pristatyti Simoną Houp į Penteselėją ir mes tai darome.

- Kas liepė? Judita Haivort?

- Klausyk. – supyko klonė. – Kuriems velniams organizavai visą šitą cirką, jei ir be mūsų viską žinai?

- Kartais visai ne pro šalį pasitikrinti informaciją.

Diomede amazones pas Simoną pasiuntė Bušas, – ėmė svarstyti, nutilęs. – Čia, Alverone, ją medžioja Judita Haivort. Ar tai reiškia, kad Haivort ir Ajanto eskadra bendradarbiauja? Jeigu taip – ką gi jie rezga ir kuo čia dėta Končita? Jovalas kažkoks. Longui bus daug darbo.

O juokingiausia tai, kad Simona šį vakarą buvo patyliukais išsiųsta į Žemę ir šiuo momentu tikriausiai jau džiaugiasi dukrele Manto sesers Austėjos namuose Kaukaze, ant Juodosios jūros kranto.

- Klausyk, drauguži, paleisk mus, a? – nutraukė jo mintis amazonė. – Kam mes tau reikalingos? Užduotį sužlugdei, Simoną Houp apgynei, mudviems belieka grįžti namo, atsiimti pylos iš vadovybės. Neužsitrauk ant sąžinės dviejų gyvybių. Kas tau iš to, kad susprogdinsi dvi paprastas vykdytojas? Kur pasiunčia, ten einame, ką liepia, tą darome. Nespausk to prakeikto sprogdiklio, girdi?!

Tadas paspaudė. Džipo salonas staiga prisipildė tirštų pilkų dūmų, nebevaldomas visureigis metėsi į kelkraštį, trenkėsi į apsauginį barjerą, pralaužė jį ir įstrigo pakelės krūmuose.

Netrukus dujomis užmigdytas ir avarijoje kiek apibrozdintas amazones Vyto vyrai jau krovė į savo automobilius. Dar dvi klonės Longo kolekcijai.

- Seniai taip nesilinksminau, – prisipažino pulkininkui Šurkui Tadas, visas švytėte švytėdamas. – Net pirataujant Asteroidų Žiede nebuvo taip smagu, kaip šiąnakt! – džiūgavo.

Apsauginių vadas niūriai tylėjo.