Į galutinį savo kelionės punktą – Alveroną – Gelgaudas persikraustė iš Diomedo praėjus dviems dienoms nuo Simonos mėginimo pasikėsinti į Juditą Haivort, o atkeliavo jis čionai gavęs oficialų Alverono viceprezidento Anderso pakvietimą, kaip Tarjūrio valdovo pasiuntinys ypatingiems pavedimams. Planetos prezidentas Belovas, išrinktas Pakrantėje, prie šio kvietimo neprisidėjo ir šis akibrokštas dar sykį pailiustravo Pakrantės nusistatymą Maitrėjos šalių atžvilgiu. Gerhardas Andersas vadovavo kaimiškajai Stepei, visada laikiusiai kosmines monarchijas sektinu pavyzdžiu. Stambieji Stepės žemvaldžiai svajoja apie monarchijos įkūrimą, tuo tarpu Pakrantės technokratai nė girdėt apie tai nenori. Visiškai nesusigaudantys naujųjų laikų politinės sistemos subtilybėse Pakrantės veikėjai beviltiškai painiojo tokias sąvokas kaip “monarchija” ir “tironija”, “autokratija” ir “diktatūra”, o svarbiausia – niekas ten išvis nesivargino gilintis į šiuolaikinės monarchijos privalumus ir trūkumus. Šitaip Vakarų veikėjai nesivargino analizuoti musulmoniškojo pasaulio tradicijų ir ypatumų. Pasakyta, kad musulmonai gyvena neteisingai ir taškas. Jeigu kas išdrįsdavo prieštarauti šiai dogmai, jis tučtuojau būdavo aplojamas neišmanėliu, nesuprantančiu, apie ką kalba, arba išvis demokratijos priešu.

Apsigyveno Tadas Melvilio pusiasalyje, dvare, kurį prieš kelis dešimtmečius nupirko Tarpjūrio šalies ambasada reprezentaciniams tikslams. Įsikūręs jis buvo Ketčerio kalnų papėdėje, netoli garsaus Čatemo kurorto, šalia kitų panašaus dydžio rezidencijų, priklausančių vietiniams tūzams, aukščiausio rango sostinės politikams ir užsienio pasiuntiniams. Centre – trijų aukštų rūmas, aplink jį miškas. Na, ir visa kita, ką paprastai galima rasti didžturčio dvare: golfo ir teniso aikštynai, uždari ir atviri baseinai, privatus paplūdimys, sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. 200 hektarų rojaus.

Jau antrą viešėjimo Žemės brolyje dvynyje rytmetį Tadas sulaukė svečio, taip pat ne per seniausiai atvykusio į Alveroną darbo reikalais: pono Andersono, ambasados Melvilyje patarėjo, kurį artimesni jam žmonės šiaip jau pažinojo kaip poną Metju Longą. Kol vyrai išsidrėbę šezlonguose aptarinėjo reikalus ir ragavo gėrimus, Simona su Fatima taškėsi vandenyje, spygaudamos šokinėjo per bangas.

- Och undinės…- caktelėjo liežuviu reginiu besigrožintis Longas.

- O taviškė kur nardo? – suniurzgė Gelgaudas, nepatenkintas kolegos žvilgsniu ir tonu.

- Viduržemio jūroje. Mūsų povandenines plantacijas prižiūri. Kviečiau čionai, bet atsisakė. Darboholikė. – apmaudžiai atsiduso.

- Man reikalinga naujausia informacija. – pakeitė temą Gelgaudas. – Be jos negaliu dirbti toliau. Dėstyk, ką ten tavo uosliai sušniukštinėjo.

- Bijau, kad kol kas neturiu ką tepridurti prie to, ką sužinojome iš Heilio valdžios mums perduotų Simonos užpuolikių ir Adamo Bušo. Pastarasis bandė nuteikti Heilio visuomenę prieš mus. Kažkam labai nepatinka, kad tu pasirodei šioje galaktikos vietoje.

Gelgaudas šyptelėjo, prisiminęs žinutes apie jį, sumirgėjusias Pakrantės žiniasklaidoje. „Į Stepę, pas poną Andersą, atvyko neeilinis svečias, Tarpjūrio monarcho emisaras, plačiai ir gana liūdnai tam tikruose sluoksniuose pagarsėjusi asmenybė – Tadas Gelgaudas. Šį veikėją, beje, savo tikrą dėdę, monarchas Mantas Gaudrys naudoja patiems subtiliausiems pavedimams atlikti. Gelgaudas trankosi po visą pasaulį, susitikinėja su kinų ir indų aukštais pareigūnais (apie ką kalbasi, dėl ko tariasi, niekas nežino), aplanko ir Tolimojo kosmoso šalių vadovus (viešai paskelbtos pokalbių versijos banalios). Stepės lyderio svečias nuolat sukinėjasi pačiuose karščiausiuose pasaulio taškuose, veikia kaip privatus asmuo, bet vargu ar privačiam asmeniui kitų šalių vadovai skirtų tiek dėmesio. Aišku tik viena – ten, kur pasirodo šis slaptosios diplomatijos virtuozas, netrukus užvirs kokia nors košė...“ Ir taip toliau...

- Kam aš taip nepatikau?

- Dar nežinau. Adamas Bušas dirba Ajanto eskadroje, dislokuotoje Alverono mėnuliuose.

- Pėstininkas. Man reikia žinoti kieno ranka jį stumdo po žaidimo lentą.

- Kol kas nežinau. – papurtė galvą Longas. – Tai gali būti Ajanto monarchas, bet negalima atmesti galimybės, kad eskadros vadas Pauersas varo savarankišką politiką.

- O amazonės?

- Hm… - susimąstė Longas. – Penteselėja – uždara valstybė. Dar uždaresnė už Sovietų Sąjungą, jei tik įmanomas toks palyginimas. Sąvoka “turistė iš Penteselėjos” neegzistuoja. Vadinamosios turistės – tai tiesiog valdžios emisarės, atliekančios užsienyje kokią nors, dažniausiai žvalgybinę, užduotį. Paprastos Penteselėjos gyventojos neturi jokios galimybės išvykti į užsienį. Revoliucinė Moterų Taryba bijo, kad pakliuvusios į laisvąjį pasaulį, amazonės nebegrįš namo, o jeigu sugrįš – užkrės šalį antifeministinėmis nuotaikomis.

- Vadinasi, abidvi mūsų bičiulės dirba Penteselėjos valdžiai?

- Yra dar vienas variantas. Penteselėja tiekia samdines visiems, kas gali sumokėti. Gana egzotiška eksporto rūšis, bet pirkėjų atsiranda. Kai kurios valstybės mielai naudojasi samdinių amazonių paslaugomis, mat jos išties yra labai gerai parengtos profesionalės. Kol kas neaišku, ar Adamas Bušas ir jo bosai dirba išvien su Penteselėjos valdžia, ar tiesiog pasisamdė dvi profesionales konkrečiai užduočiai atlikti.

- Profesionalės. – nusiviepė Tadas, prisiminęs, kaip sudorojo jas Simonos viloje.

- Ir dar. – pridūrė Longas. – Adamas Bušas dirba eskadros štabe, vadovauja skyriui, kuris priskiriamas lyg ir žvalgybai, o iš tikrųjų užsiima ardomąja veikla Alverone. Ši veikla finansuojama eskadros pinigais.

- Nagi nagi… - susidomėjo Gelgaudas. – Kuo tas Bušas užsiima konkrečiai?

- Tiksliai žinoma, jog tiekia pinigus bei ginklus “Monarchistų partijai” ir “Išsivadavimo armijai”. Tai lyg ir opozicinės politinės organizacijos, o iš tiesų – paprasčiausios teroristų gaujos, kovojančios prieš demokratinę santvarką. “Išsivadavimo armiją” galima palyginti su XXI amžiaus antiglobalistais. Chuliganų ir anarchistų masė, stichiškai siautėjanti Pakrantės didmiesčiuose. Kovos prieš kapitalistus priemonės – riaušės gatvėse, bankų sprogdinimai, pasikėsinimai prieš stambius biznierius ir politikus. Beje, ir prieš užsieniečius. Jie dažnai ima įkaitus, tai – dar vienas organizacijos finansavimo šaltinis šalia Bušo dovanėlių. Ne taip seniai jie pagrobė visą autobusą kosminių šalių ambasadorių, važiavusių į kažkokią ekskursiją, tarp jų buvo ir mūsiškis.

Gelgaudas girdėjo šitą istoriją. Kol Alverono ir kitų šalių vyriausybės derėjosi dėl išpirkos, Tarpjūrio specialių pajėgų komanda slapčia atvyko į planetą, patyliukais susėmė keletą aukšto rango “Išsivadavimo armijos” veikėjų, iškastravo, apsvaigino paralizatoriais, sugrūdo organus jiems į burnas ir tokiu pavidalu numetė nakčia prie laikraščio, pritariančio tų psichų idėjoms, redakcijos pastato, prisegę vienam kastratui prie kaktos atitinkamo turinio raštelį. Kitą rytą Tarpjūrio ambasadorius buvo paleistas. Žiauri, žinoma, operacija, bet su tais Tolimojo kosmoso barbarais kitaip neįmanoma. Teroristai savo išpuoliais demonstruoja jėgą, siekia įbauginti tuos, prieš kuriuos šią jėgą naudoja. O kancleris Zverevas parodė, jog Tarpjūris yra dar galingesnė jėga, gebanti juos visus surasti, susemti ir sudoroti, kaip tik panorės ir kada tik panorės.

- Ką žinai apie antrą Bušo remiamą šutvę? – paklausė Tadas.

- Daug rimtesnė publika. Šitie nesismulkina. Visai neseniai Sen Pole buvo užnuodytos keturios vandenvietės. Apsinuodijo tūkstančiai žmonių. Ir tai tik vienas iš panašaus masto monarchistų nusikaltimų.

- Palauk. – sustabdė Gelgaudas. – Nori pasakyti, jog ŽUVO tūkstančiai žmonių?

- Ir dar daugiau sužalota.

Gelgaudas net švilpterėjo.

-Netrukus jie vėl pasireiškė. – tęsė Longas. – Ketčerio kalnuose, netoli nuo Čatemo, kuriame dabar šnekučiuojamės, buvo išsprogdinta hidroelektrinės užtvanka. Plūsterėjęs cunamis nuplovė visus pakeliui pasitaikiusius kurortinius miestelius, o juk dabar – pats atostogų sezonas. Aukos tebeskaičiuojamos.

- Vadinasi, Bušas varo ardomąją veiklą, finansuodamas teroro aktus… Akivaizdu, kad stengiasi sukelti Alverone betvarkę ir įtampą, sukurti baimės atmosferą. Mums, beje, tai irgi labai naudinga. Atvykau čionai dirbti analogiško darbo.

Scenarijus, kurį Gelgaudas paruošė Alveronui, buvo įprastas, klasikinis, tūkstančius kartų išbandytas per visą žmonijos istoriją. Surask valstybėje grupę nepatenkintų, suorganizuok juos, paremk finansiškai ir paleisk nuo grandinės valstybės pamatų griauti. Sukelk suirutę, dar geriau – pilietinį karą, o tada… Tada, kaip sako liaudies išmintis: “Kur du pešasi, trečias laimi”. Keista, bet visa tai Alverone kažkas jau daro.

- Aš net pamaniau, ar nevertėtų… - pradėjo Longas.

- Nedrįsk nė galvoti apie tai. – griežtai papurtė galvą Gelgaudas. – Draudžiu bet kokius kontaktus su teroristais. Žinau, kokio pobūdžio naudos galime gauti iš jų, žinau, kad taviškiai turbūt jau sudarė planus, kaip tai padaryti, bet prieš pradėdamas veikti, turi gauti mano sankciją, todėl jau dabar, iš anksto sakau: NELEIDŽIU!

Longas atrodė baisiai nusivylęs. Šitokie planai šuniui ant uodegos…

- Bet, Tadai…

- Ne! Tai principo reikalas. Nenoriu su tais galvažudžiais turėti jokių reikalų. Savo tikslus pasieksime įprastomis priemonėmis, neapsunkindami sąžinės krūvomis lavonų.

Longas atsiduso.

- Gerai. – pakluso. – Būk sveikas, Tadai, – kilsterėjo taurelę.

- Susitiksim po stalu.