tinka...

Man labai patiko, nes priminė medūzas ir garsą po vandeniu, koralus, jų baltas pelerinas, paskui gelmes vandenų dugną, kur jau saulės šviesa nebepasiekia, ir jos pačios žaibuoja švyti, (išskiria energiją kurią naudodamos švyti.) toks tikrai gražus, bet galą kiek kitaip rašyčiau, tai yra trumpinčiau ir paskutinėje eilutėje keisčiau:
"būsiu vienintelė lengva
violetinių medūzų vandenyne
tyros meilės sėklą pasėjus
baltais žiedais pražydusiom lūpom
nugrimzdusiais sparnais
plauksiu kosmoso toliais
tirpstančiom gijom
amžinybės kūdiku liūliuosiu..." ---- o visumoje jis man patiko ta sukurta erdve, lyg po vandeniu, lyg vandenyno dugne tos spalvos, vaizdai, ir tas liūliavimas - lyg tyvuliavimas amžinybės vandenyne kintant forma, bet išliekant sąmonės lašu sąmoningai skriejančiu laike, visuose formų virsmuose išliekant aukštąją sąmone sąmoninguoju.
(tik tas ieškojimas ir dar išrišimo, kuris turi savyje ribotą laiką - amžinybėje tas laikas (mažiau nė akimirka) tą nuotaiką tą erdvę mažina, siaurina riboja, konkretina, fokusuoja ne į amžinybę dėmesį, o tik į vieną laiko tarpsnį joje. Va taip pojūčiu apsičiuopia, todėl ir stringa tas galas, nes visumoje. man atrodo sukurta erdviškiau. Yra kažkas tokio gyvo, nuotaika, dvasia, sukurta atmosfera. (tai tik mano nuomonė) TAČIAU matant pavadinimą ir žinant paskenduolės istoriją, tai čia tas galas aišku atlieka savo rolę, toksai koksai yra, bet man išnirusi erdvė, nuotaika ir vaizdai (okeanas, medūzos, kosmosas ir spalvotieji ūkai visatoje) visiškai nesiriša su ta paskenduolės istorija. Tai labai siaura, tamsu ir `r i b o t a.
Erdvė atsidariusi kūrinyje man kur kas žavesnė, platesnė beribė.
:)