nuo upės šiaurės vandenio kryptim
ryškėja rūškanas lemties prasmių ovalas
užmigdęs mano miestą debesim
plėšraus žvėries blausioj dantų emalėj

pakrantėj lieka pėdsakas tylos
ir skaitmenų riba tuščioj sekundėj
kai paskutinis garsas pameluos
ir meilę ir tikėjimą ir skundą

kada nubusi sapno vidury
švytėjimu viršum plėšrios planetos
regėjimo miglotam sūkury
bus sugrįžimas nuolankus ir lėtas

ir viskas lyg prasideda manim
kai vėl atgis kaukėtas karnavalas
bet ne! te šiaurės vandenio kryptim
nutols beveidis debesies ovalas