Kai pasigirdo signalas „Visi į kapitono kajutę!“, įgula sunerimo. Tai reiškė, kad kosminiame laive „Stela“ kažkas atsitiko.
       Visi greitai susirinko. Skrido penkiese: vadas – jaunas astrofizikas Saivas Finči, laivo gydytoja Anita Kopianu, energofizikas Lamas Beksonas, astronomas ir biologas Iržis Teodovičius bei psichologė Elena Kupčik.
       Susirūpinęs vadas vaikščiojo po kambarį, sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir viena jų prilaikydamas smakrą. Pagaliau sustojo.
- A! Jūs jau visi?.. Na, ką gi, pradėsim, – jis sunkiai atsiduso, tačiau toliau kalbėjo tvirtai ir ramiai. – Jau keturios valandos, kaip mūsų laivas nukrypęs nuo kurso...
              Jis nutilo. Visi žiūrėjo į jį, nieko neklausdami.
              - Irži! – vadas pasisuko į astronomą, – prašau išmatuoti juodosios skylės traukos jėgą ir paaiškinti, kaip mes galėjome patekti į jos įtaką.
        Visi krūptelėjo ir su siaubu pažvelgė į Iržį, kuris akimirką stovėjo be žado. Paskui staiga pribėgo prie pulto, kur švietė laivo aplinkos gravitacinio lauko skalė. Rodyklė jau buvo gerokai peršokusi raudoną liniją, ir dabar jokia jėga nebegalėjo sustabdyti laivo, visu greičiu lekiančio į pražūtį.
       Iržis lėtai atsisuko, bet pakelti akis į draugus bijojo.
       - Aš žinau, – pagaliau tyliai prašneko jis, žiūrėdamas į žemę. – Žinau, kad neturėjau teisės nepastebėti skylės. Tačiau dar šįryt aš būčiau nusijuokęs į akis kiekvienam, tvirtinančiam, kad prieš mus – juodoji skylė. O juk tada mūsų prietaisai turėjo jau labai stipriai justi trauką.
        - Taip, – vadas pasisuko į draugus, – manau, nereikia aiškinti, kad padėtis – be išeities. Norėčiau, kad dabar visi išsiskirstytumėte. Ką veikti? Bet ką! Kas norite, galite atlikinėti toliau savo pareigas. Na, o kas mano, jog tai beprasmiška, tiesiog... pagalvokite. Ir, jei galite, susirinkite čia vėl lygiai aštuonioliktą valandą. Tikiuosi, kad tuo metu trauka dar labai nevaržys mūsų judesių. Manau, turėsime ką pasakyti vienas kitam, likus dešimčiai valandų iki kelionės galo...
    Nejučia jo rankos nusviro. Jis nusisuko ir nieko daugiau nebesakė. Visi išėjo.

                                          -    -    -

         „Stela“ skrido aprūpinti energija stoties, įsikūrusios planetoje X. Stotyje dirbo penki tūkstančiai žmonių. Dirbo jau šešerius metus, ir dabar staiga pritrūko energijos. „Stela“ vežė dešimt energoblokų, kurie turėjo aprūpinti stotį energija iki kitos ekspedicijos atvykimo. Kadangi stotis buvo sunkiai pasiekiama, nepavykus „Stelos“ skrydžiui, žmonės galėjo žūti.
         Skridimas buvo paruoštas nepaprastai kruopščiai. Vadas labai nepyko ant Iržio, nes Žemės astronomai užtikrino įgulą, kad pakeliui jokie pavojai netyko, tuo labiau skylė.
         Ir vis dėlto ji buvo.
         „Na, ką gi – pati banaliausia fantastinių apsakymų situacija“, – pagalvojo Saivas, – „tik ji prarado savo banalumą, kada joje atsidūrė gyvi žmonės... Kiekvienas slibinas, kuriam nukerta galvą ne pasakoje, o iš tiesų – jau ne slibinas, o kenčianti būtybė. Ji turi teisę klausti, kodėl pasaka padarė jį slibinu, nes tai jo gyvybės klausimas. Ar mes turime teisę į jį neatsakyti arba meluoti vargšui slibinui?“
          Saivas šyptelėjo – labai jau keistos mintys lindo į galvą prieš...
          Staiga kažkas pabeldė.
          Saivas atsigręžė. Įėjo Lamas. Jis neatrodė labai nusiminęs, bet Saivas pažino savo žmones.
          Lamas įdėmiai pažvelgė vadui į akis.
- Saivai! Tu turi mane išklausyti! Tavo rankose – penkių žmonių gyvybė!
        Saivas šyptelėjo.
- Na, kam taip smarkiai? Aš būtinai tave išklausysiu. Argi kada buvo kitaip?
        Lamas vėl nepatikliai pažvelgė į Saivą.
- Saivai, mes vežame dešimt energoblokų. Šitos energijos kaip tik pakanka nugalėti juodosios skylės traukos jėgai, jeigu veikti tuojau pat...
- Palauk, Lamai, aš žinau, ką tu siūlai. Bet jei mes katapultuosime juos – visus dešimt – lygiai po penkiasdešimties minučių, blokai ims skrieti tokia orbita, iš kurios stoties kosminiai laivai lengvai galės juos pasiimti ir panaudoti kaip tinkami.
- Tu beprotis, Saivai, jie gi to nežino!
- Sužinos. Aš jau pasiunčiau pranešimą.
- Bet tai vienintelė galimybė, Saivai! – Lamas ėmė šaukti.
- Žinau ir vis tik atmetu ją. Tu sakei – mano rankose penkių žmonių gyvybė. Bet mano rankose ir penkių tūkstančių gyvybė. Patikėk, dėl šitų penkių tūkstančių mane labiau grauš sąžinė, nei dėl tų penkių, kurių vienas esu aš...
- Tu neturi teisės!
- Turiu!
Įsiutęs Lamas garsiai trinktelėjo durimis.

                              -    -    -

        Vyriausiam laive – Lamui – buvo dvidešimt vieneri. Įgula atrinkta iš jaunų žmonių. Elenai, jauniausiajai, buvo tik septyniolika.

                                      -    -    -

        Saivas tyliai pravėrė Anitos kabineto duris.
        Mergina sėdėjo patogiame krėsle prie pulto, keistai susikūprinusi. Saivas priėjo arčiau. Ji verkė. Vadas nedrįso merginos kalbinti. Stovėjo šalia ir laukė.
- Žinau, kad jos nieko nebeišgelbės, šitos ašaros. Žinau tai, Saivai, bet... verkiu. Turi gi teisę žmogus kartais būti silpnas? Juk turi? Ko tu tyli, Saivai?
- Žinoma, Anita, žinoma. Tu teisi. Aš eisiu.
Jis apsisuko ir žengė durų link.
- Tu baisus, Saivai.
        Saivas stabtelėjo.
- Tu baisus, nes gali galvoti apie abstrakčius penkis tūkstančius, kada tavo akyse žūva konkretūs penki žmonės.
- Galbūt... – Saivas tyliai uždarė duris.
                                    -    -    -

         Elena, Lamas ir Iržis sėdėjo centrinėje laivo laboratorijoje.
               -   Na, ko jūs į mane taip žiūrite, ko? – staiga neišlaikęs ėmė šaukti Iržis. – Aš – išdavikas! Tiesa? Aš mačiau, kad priešaky – juodoji skylė, bet nepasakiau jums, tiesa? Aš žinau paslaptingą būdą likti gyvu po laivo katastrofos ir todėl man norisi jus nužudyti!!!
- Tylėk, Irži! – Elena nervingai sugniaužė kumščius. – Man tik septyniolika... – ji stabtelėjo, tarsi staiga suvokusi visą šito fakto skausmą ir beviltiškumą, bet labai greit suėmė save į rankas ir tęsė, – bet aš nebloga psichologė – antraip nebūčiau patekusi į laivą. Apie save nekalbu, bet jūsų tarpe nėra nė vieno potencialaus išdaviko. Juodosios skylės neturėjo būti. Aš blogai išmanau fiziką, bet žinau, kad juodoji skylė registruojama toli gražu ne tada, kai iki jos belieka dvidešimt valandų kelio. Aš neturiu teisės paneigti fakto, bet aš jį neigiu tiek, kiek tai padeda išteisinti Iržį.
- Kam tai? Na, kam tai? Ir kokią dabar tai turi prasmę? Kaltas ar nekaltas? Teisus ar neteisus? Žmogus ar gyvulys? Draugas ar išdavikas? Cha! Cha! Cha! Jūs manot, jai svarbu – tai prakeiktai juodajai skylei? – Lamas pašoka ir ima nervingai vaikščioti po laboratoriją. Užkliudo ir netyčia numeta kažkokį prietaisą. Šis sudūžta. Lamas pakelia jį nuo žemės. Varto.
- Termometras... Moderniausias... Specialiai mūsų laivui, kuris neišvengiamai lekia velniop!.. Prakeikta skylė! – termometras vėl iškrinta iš jo rankų.

                        -    -    -

- Irži, nori, aš tau paseksiu pasaką? – Anita stovi tarpdury ir žiūri į vaikiną.
- Užeik, Anita, – pakviečia ją į vidų. Laboratorijoje nieko daugiau nėra.
- Nori, Irži? Aš dar niekam nesekiau pasakų ir nežinau, ar išeis, bet tu paklausyk, gerai?
Iržis žiūri į užverktas Anitos akis.
- Pasek, Anita, jei tau nuo to palengvės.
- Palengvės? Nesijuok iš manęs, Irži. Tu gi žinai, kad pasakose žmonės „ilgai ir laimingai gyvena“.
- Tada nesek iki galo. Sek iki tos vietos, kur gėris nugali blogį ar kaip ten, o paskui...
- O paskui nutilti? Ne, aš tokios pasakos nemoku...
Kurį laiką įsivyrauja slogi tyla.
- Vadinasi, tu nemėgsti pasakų? – sudejuoja Anita.
- Aš mėgstu pasakas, Anita. Ypač pasakas apie tolimą ir paslaptingą kosmosą, žvaigždžių ūkus, žvaigždes-seseris ir piktąsias besotes juodąsias skyles... Po galais, Anita! Nejaugi taip malonu draskyti žmogui širdį?
Anita virpa ir su siaubu žiūri į Iržį. Staiga sugniaužia kumščius ir ima garsiai kalbėti:
- Apie ką man kalbėti, Irži? Apie ką?! Tu manai, kad tik pasakos? Ne! Viskas – kiekvienas žodis primena, kad mes greit turėsime mirti, mirti, mirti!!!
Ištarusi tuos žodžius, ji staiga atsipeikėja, rankos nusvyra, veide – išgąstis. Žiūri į Iržį lyg ieškodama pagalbos. Skruostais nurieda dvi didelės ašaros. Pečiai trukteli. Mergina susiima rankomis veidą ir pravirksta.
     Iržis žiūri. Paskui išeina, palikdamas ją vieną.

                             -    -    -

         Elena vaikšto po kambarį ir kalba pati su savimi.
- Surinkome įgulą iš jaunų, velniškai jaunų ir puikių žmonių. Dieve!
Kurį laiką žiūri į grindis.
- Žemėje man sakė, kad būtina atlikti psichologinę įgulos narių analizę... Psichologinę... analizę. Stebėti, užrašinėti kiekvieno žmogaus reakciją į visus įvykius laive, analizuoti jų tarpusavio santykius, adaptaciją, įgūdžius ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip...
- Bet juk tai baisu! Baisu įduoti į septyniolikmetės rankas keturių žmonių draugystę, meilę, pyktį, nusivylimą – visus jausmus! Ar ne per silpnos šitos rankos vairuoti jų nuotaikas? Ar užtenka patyrimo ir nuovokos?
Saivas įėjo nesibeldęs, Elena jo nepastebėjo.
- Užtenka, Elena. Tu stipri.
Elena krūptelėjo, atsisuko, bet nesutriko.
- Nejaugi? Matai, Saivai, jums lengviau, nes jūs žinot, kad kažkas pasirūpins, kad jūs neliūdėtumėt, kad jūsų nekankintų namų ilgesys ar ateities baimė. O man? Kas man pakels nuotaiką?
- Gerai atliktas darbas, Elena. Jei nė vienas žmogus neliūdės, tau taip pat nebus liūdna.
- Tu taip manai? Bet nejaugi tau taip nebūna, kad tarp linksmų žmonių liūdna?
- Būna, bet nebūtinai reikia rodyti savo liūdesį linksmiems.
- Taip, tu šimtą kartų teisus, Saivai! Bet tu vis dėlto patark man, septyniolikmetei, ką gi man daryti dabar?
- Jei tu gali nebijoti mirties... Jei tu gali, tu privalai šitą savo sugebėjimą perduoti kitiems.
- Privalai!!! Tu privalai kelti mums nuotaiką! Tu privalai šypsotis! Tu privalai pati nebijoti ir kitus priversti nebijoti mirties! Taip! Aš daug privalau. Privalau! Bet aš irgi žmogus, galų gale! Gal aš galiu nors prieš mirtį – nors dešimt valandų prieš mirtį – nusispjauti į pareigą – į tai, ką aš privalau?!
- Tylėk, Elena! Tu gi žinai, kad dabar tavo darbas reikalingiausias. Aš galiu spjauti į laivo vairavimą – jį jau seniai vairuoja kitos jėgos. Anita gali spjauti į tai, kad kažkam skauda pilvą, bet tu neturi teisės spjauti į tai, kad kažkas miršta verkdamas!
- A-a-a! – Elena sudejuoja, išgirdusi šiuos žodžius. – Vadinasi, mes turime mirti šypsodamiesi? Tu beprotis, Saivai! Nejaugi katastrofa sumaišė tau protą?
- Sumaišė? Protą? Bet tu, Elena, pagalvok, ką tu pasakei...
- Nenoriu! Nenoriu galvoti. Palik mane ramybėje, Saivai.
Saivas tyliai uždaro duris.

                         -    -    -

Ištiesk man savo maloningą ranką,
Nors aš kalta, atidaryk man rojų.
Kai siela kenčia, nuodėmės išsenka,
Kai siela myli – Dievas dovanoja...

Anita stovi prieš draugus ir susikaupusi deklamuoja. Visi tyliai klausosi.
Jai baigus, stoja tyla. Kiekvienas kažką galvoja ir bijo grįžti iš prisiminimų į tikrovę.
- Ar jums saldus tas draudžiamas vaisius? – nutraukia tylą Lamas.
- Ar saldus? Apie ką tu?
- Kam tas kvailas klausimas? Mes dabar neturime teisės galvoti apie mirtį, o vis tiek – visi – ištisas –jau! – dešimt valandų galvojame ir – dar! – dešimt valandų galvosime! Aš manau, kad mums teko pats karčiausias vaisius nuo pažinimo medžio.
- Aš daug sužinojau per tas dešimt valandų, be galo daug. Bet – draugai mano – atleiskit, ar ne per anksti mes visa tai sužinojome? Ar ne per anksti? – sudejuoja Anita.
Viena tik Elena sėdi tyli ir rami.
Saivas pakyla ir eina iliuminatoriaus link. Pabarbena pirštais į stiklą.
- Sveika, mirtie! – tyliai, bet iššaukiančiai nuskamba jo žodžiai. Visi krūpteli.
- Sveika, skyle juodoji! Einantys mirti tave sveikina! – tai Elena. Jos akys dega, ji kietai suspaudusi kumščius ir keistai palinkusi į priekį.
- Na, pasisveikinom, o kas toliau? – akimis ir lūpomis šaiposi Lamas. – Dabar lauksime, kol mūsų Cezaris priims mūsų sudėtas aukas?
- Keista... – tyliai prabyla Iržis.
- Kas tau keista, Irži?
- Keista, kad aplink – tūkstančiai juodųjų skylių, o mes meldžiamės vienai...
- Mes meldžiamės tik tiems, kurių bijome, kurie gali valdyti – ir būtinai valdo! – mūsų likimą, – Elena prieina ir uždeda Iržiui ant pečių rankas.
- Bet kodėl šitai kvailai juodajai skylei? Kodėl – po galais! – tam banaliam objektui? Kodėl ne žioplumui, trumparegiškumui, atsitiktinumui, nulėmusiam mums mirtį, pagaliau kodėl ne beprotei jaunystei, visada lendančiai pirma senių į pragarą?!
- ... mes neturime teisės sakyt – gimiau per anksti... – tyliai pradeda deklamuoti visų užmiršta Anita. Draugai nustebę žiūri į ją, paskui ima įdėmiai klausyti.
- ...tik mirštame... mirštame visada per anksti...

                             -    -    -

Likus penkioms valandoms, laivo greitis staiga labai padidėjo. Lamas nuėjo miegoti, paliepęs nežadinti jo. Elena įsijungė grotuvą ir perklausinėjo seniai pamėgtas dainas. Anita liko šnekėti su Iržiu, o Saivas grįžo prie laivo valdymo pulto. Jis žiūrėjo į ekraną, nieko negalvodamas, ir laukė.
- Na, ir charakteris... – pagalvojo apie Lamą.

                              -    -    -

Trys valandos iki galo. Visi savo vietose.

                              -    -    -

Dvi valandos...
Iržis eina į savo kambarį ir ima skaityti seną knygą. Anita, tyliai niūniuodama kažkokią dainą, dėlioja spalvotas kaladėles, stengdamasi sudaryti iš jų paveiksliuką. Elena tebesiklauso muzikos, Saivas tebežiūri į ekraną. Lamas miega...

                                   -    -    -

Viena valanda...
Saivas nejuda iš savo vietos. Elena dainuoja kartu su grotuvo įrašu ir verkia. Anita su įniršiu mėto kaladėles į duris, blaškosi lyg žvėrelis po kambarį, išmėto savo medicininius instrumentus. Pila iš buteliukų vaistus tiesiog ant grindų, barsto tabletes, iš miltelių padaro debesį.
Iržis karštligiškai verčia knygos lapus, meta ir vėl pačiumpa, paskui užsimerkia ir ima švilpauti seną vaikišką dainelę.

                                 -    -    -

Penkios minutės.
Lamas miega.
Elena, visu garsu paleidusi muziką, tyliai šnabžda: „ištiesk man savo maloningą ranką“... Skruostais tyliai rieda ašaros. Akys nieko nemato.
Iržis įsitempia kėdėje, vos nenulauždamas atlošų, ir laukia. Raumenys lyg suakmenėja. Sėdėti baisiai nepatogu, nuo įtampos iššoka gyslos, bet nebėra jėgų atsitiesti patogiau.
Anita greit kiša burnon migdomuosius, šnibždėdama: „Kad tik nematyčiau! Kad tik nematyčiau!“ Vaistai nenori veikti.
Laikrodžio minutinė rodyklė negailestingai juda pirmyn.
Saivas...
Staiga visi laivo mikrofonai sugriaudėja nuo jo balso:
- Dėmesio! Visiems įgulos nariams! Nedelsiant – į centrinę laivo laboratoriją! Nedelsiant!
Visi krūpteli. Tuo metu visos rodyklės laive šokteli ties skaičium dvylika ir... nieko neįvyksta.
Iržis staiga suglemba. Raumenys atsipalaiduoja ir minutėlę jis sėdi krėsle, nepajėgdamas apie nieką galvoti. Paskui lėtai keliasi ir eina pas vadą.
Elena vis dar šnabžda „... Dievas dovanoja...“ ir negali sustoti. Staiga suklumpa ir duoda valią raudai. Ilgai isteriškai verkia, bet nenutylantis garsiakalbis padeda jai atsitokėti.
Anita akimirkai sustingsta. Tabletės iškrinta iš rankų. Staiga kažkokia jėga supurto visą jos kūną. Ji pradeda vemti. Tiesiog ant grindų, kur baltas-raudonas-gelsvas chaosas nuo vaistų ir spalvotų kaladėlių.

                                    -    -    -

- Kodėl Lamo nėra?
- Jis labai kietai įmigo. Tiek to, tegu miega. Tuo maloniau bus pabusti. Juk tai neskubu, tiesa?
Saivas kurį laiką tyli. Draugai, iškamuoti ką tik išgyvento siaubo, laukdami žiūri į jį.
- Nieko aš jums nepasakysiu, nieko... Tegu jie patys šneka...
Saivas paleidžia ką tik iš Žemės gauto pranešimo įrašą.
- Laivo vadui – Saivui Finči. Pranešame jums, kad ką tik baigėsi psichologinis eksperimentas jūsų laive. Tyrėme įgulos narių psichiką katastrofos akivaizdoje. Laive įrengti specialūs prietaisai užfiksavo jūsų visų elgesį ir nuotaikas. Šitie įrašai bus neįkainojamas šaltinis tyrimams, kai jūs grįšite. Dėkojame visai įgulai už vertingas žinias ir pagalbą.
- Vadinasi... – Elenos akyse – siaubas.
Niekas pasaulyje nepajėgus perteikti to, ką dabar pergyvena šitie keturi žmonės.
Saivas nuspaudžia klavišą ir sėda prie pulto. Laivą vėl reikia valdyti.
Iržis krūpteli – į jo petį atsiremia Anitos galva. Iržis suima merginą per pečius ir nuveda į lovą. Anita užmigo. Pagaliau užmigo. Vaistai visada pradeda veikti nelaiku. Geriau jų visai negerti.
- Lamas turi tai žinoti! – pašoka Elena. – Turi! Mes būsim niekšai, jei leisim jam toliau laukti mirties.
- Palauk, Elena, aš einu kartu, – pašoka Iržis. – Tu, Saivai, lik prie pulto. Mes tuoj grįšim. Mes patys jam pasakysim.
Lamo kambario durys užrakintos. Elena, po to Iržis, ilgai beldžia, bet niekas neatidaro. Tada jie panaudoja kraštutinę priemonę – automatinio atidarymo mygtuką, ir durys klusniai atsiveria prieš juos.
Elena, taip besiveržusi į šį kambarį, staiga praranda visą drąsą ir bijo peržengti slenkstį... Iržis žiūri jai pro petį, negali atitraukti akių, bet ir pajudėti negali.
Prieš juos sėdi Lamas. Sėdi ir šypsosi. Kaip visada. Tik šypsena kažkokia kitokia. Kažkas joje naujo, ir tas naujumas neleidžia pajudėti Iržiui ir atima drąsą iš Elenos.
Abu žiūri į tą sustingusią šypseną, ir abiems pasidaro aišku, kodėl ji sustingusi. Tai – numirėlio šypsena.

P. S. Nė viena katastrofa nepraeina be aukų. Net eksperimentinė.