Kai esi visiškoj duobėj, vis tiek nori nenori matai lopinėlį dangaus, tokio nepasiekiamo ir tokio tolimo, pradedi jo nekęsti, niekinti, tarsi ta maža žydra (kartais pilka ar net juoda) dėmė kasdien po priekalu kištų tavo pirštus, kasdien juos traiškytų, kasdien kęstum tą patį skausmą, ir girdėtum, kaip traška kaulai. Bet nori nenori, tu trokšti to lopinėlio labiau už viską pasaulyje. Noras kankina tol, kol plyšti į tūkstančius dalelių, atrodo, jau niekada nebesusiliesi į vientisą kūną, bet tuomet imi kilti aukštyn. Palengva, po truputį lipdai save iš naujo: kuo aukščiau, tuo aiškesnės formos, kuo aukštyn, tuo tvirtyn. Bet dar nė viena materija nebuvo tokia stipri, kad pasipriešintų gamtos dėsniams, tačiau tau atrodo (esi jau beveik viršūnėj), kad niekas tavęs nebesutraiškytų. Kabiniesi už žemėtų skardžio pakraščių, jauti, jog žemė slysta iš po kojų, bet kai tikslas taip arti, negali pasiduoti, todėl galiausiai pasieki patį skardžio kraštą. Atsistoji. Rugių laukai, nenusakoma begalybė rugių varpų, linkstančių vėjuje ir žaidžiančių jūrą, jie banguoja, dar nematei tokio grožio. Pakeli galvą, ten dangus žydresnis, nei kada galėjai įsivaizduoti. Rugių laukuose nėra bėgiojančių vaikų, kurios reiktų saugoti, apstulbęs dar dairaisi, juk gyvybė ir čia egzistuoja. Siluetai vienas po kito ryškėja, slepiasi, žaidžia, vėl išnyra, artėja prie tavęs. Jie nuostabūs, tau atrodo, jog niekada nematei nieko nuostabesnio: tik aukso spalvos grūdai ir juodi siluetai. Neapsakomai baugina, bet tave ir traukia link jų, tik negali net žengti iš nuostabos, kad tos pasakiškos būtybės artėja link tavęs, jos juokiasi ir tau darosi linksma, tu nori žaisti su jais, tu nežinai, ar esi toks kaip jie, ar esi kitoks, nes juk niekada savęs nematei toje bedugnės tamsoje, o šviesą regi pirmąkart. Būtybės jau visai šalia tavęs, jos žiūri tau į veidą, juokiasi, rodo pirštais, tačiau juokinga ir tau, juk jos ne iš tavęs, o iš bedugnės... Gal šešėliai niekada dar nebuvo taip arti krašto ir atėjo čia būtent dėl tavęs?.. Žvelgi jiems į veidus, šypsaisi, o jie įremia į tave po vieną pirštą ir švelniai stumteli bedugnės pusėn. Staiga viskas griūva, tavo jaukus laukas išnyksta, tu krenti tamson, trenkiesi į žemę ir dūžti. Gal ne taip giliai, gal ne taip skauda, gal ne į tokius smulkius gabalus. Juos suvilgo lietus, tu žinai, jog tai gydo, bet kas jau iš to. Tu žinai, kaip bus vėl sunku sugrįžti. Net nebežinai, ar nori grįžti, juk tavęs ten niekas nelaukia. O gal tiesiog dar nebuvo tas laikas, kai pjaunami rugiai. Puotoje dalyvausi ir tu, tik gal kitąkart.