Įkvepiant organizmas prisipildo aitrių oro gūsių, kurie priverčia pasislinkti, užleisti jiems vietą, taip išpučiant  savo kūną. Kvėpuodamas kūnas nejaučia savo aršaus priešinimosi natūralumu nė nedvelkiantiems oro gūsiams.
Pamažu besikilnojantis siluetas ir virpančio oro užkulisiai, tylus dūzgimas už lango- tai tik fonas.
Jei tai būtų momentinė nuotrauka, joje sustingtų dabartis. Į kurią pažvelgęs, pajaustum nebylią nežinomybę. Joje be dabarties niekas neplaukioja, net siluetas sustingęs ties įkvėpimo būsena.
Stop kadras, pavadintų fotografijos kursus baigęs ir net fotoaparato neturįs pilietis.
Ne, paklausykit, tai lietus. Kap. Kap. Kap.
Nuo mažens kūnas prisitaikęs prie lietaus garsų, kurie sukelia malonius pojūčius. Juos pajaustų ir Felo. Ji prabustų iš miego ir atitraukus niekam nereikalingą užuolaidą, akyliai stebėtų lietuje paskendusį vaiduoklių miestą.
Jei tai būtų Glans, vos jam išgirdus lietaus žodžių kombinaciją, jis išsiristų gyvatės judesiais iš lovos ir tyliais baltųjų dramblių žingsniais ištipentų į lietuje paskendusį miestą.
Žodis „tačiau“ neretai viską sugadina. Sugadinsiu šįkart idilę.
Tai nebuvo nei Glans, nei Felo, ir jei ne savęs ieškojimas kituose, tai būtų tik vienintelis žmogus pasaulyje.

Savo naujų atradimų pasaulyje Felo nemokėjo žaisti šachmatais. Betgi sapne, ji puikiausiai dėliodavo šachmatų partijas su senyvo amžiaus buvusių traukinių palydovu. Po kiekvieno sėkme nešančio ėjimo, dangus jai pro langą vis mėlynėjo ir žydrėjo. Taip paryškindamas neaiškų metų laiką, kuris tai plūduriuodavo, tai išnirdavo.
Ir jeigu gyvenime Glans nemokėjo vairuoti automobilio, tai naktį sapne, jis vis stipriau spausdamas akceleratorių nerdavo kaip delfinas po stataus kalno šlaitus. Ir po kiekvieno įveikto kilometro jam rodės, jog degalų automobilis vis prisipildo- jų daugėja ir daugėja. Taip sužadindami pasąmonės galią grįžti.
Tačiau tylus ilgesys pažadindavo iš sapnų. Tokių, kuriuose gali būti kas tik nori ir kuo tik nori. Gali jausti bet ką, ir gyventi bet kuo.

Felo nesižvalgydavo po žemiškąjį rojų, jai labiau patiko dangiškasis. Rojus, kurio žibintai užgesdavo ne palikdami tuščią vietą tamsai, o užleisdami pamainą šviesai.
Ir taip kasnakt, kai vos tik vidinis žadintuvas primindavo ilgesį.
Rojus, nesvarbu žemiškasis ar dangiškasis nuramindavo tą žadintuvą. Užspausdavo mygtuką, taip užtildydamas jį neilgam laikui. Jis perleisdavo jėgų laukti nakties, kai žadintuvas užmirš savo darb- pramiegos ir nustos kairėn dešinėn švaistyti savo elementus.
Kai Felo jau grimzdo miegan, Glans akys tik tada pakildavo į dangiškąjį rojų. Ir tik pirmam dienos šviesos spinduliui prasibrovus į naktinį kosmosą, Glans užsiliūliuodavo mieguose. O Felo pasisukdavo ant kito šono ir maloniai sučiauškėdavo.
Du panašūs,bet skirtingi pasauliai bastėsi tarp gyvenimo skirtumų ir panašumų. Du kūnai, gimę tą pačią dieną.
Vejami begalinio ilgesio lyg vėjai jie pūsdavo į skirtingas šalis ir bandydavo neprasilenkti, o vos jų gūsiams susimaišius, jie pajausdavo kažką ypatingo ir beveik nejuntamo.

Vos Felo kojos palietė tailandietiškas šlepetes, ji lyg murkiantis katinas sučepsėjo ir jos atminty atgijo į smulkią būseną susipakuojanti paslaptis.
Net kino salėje Felo nepamatytų realiau, nei paleidusi savo minčių prožektorių, kuris šiektiek pamirgėjes rodė kadrus.
Miniatiūrinės rankytės tvirtai įsikibusios į karuselės turėklą bando neįgauti raudonos spalvos žiežirbų. O akys didelės, išplėstos, kaip pamačius siaubą, kuris ne kas kitas, o žemė. Kuri tai pakyla, tai nusileidžia. Tai pakyla, tai nusileidžia. O padūkėlė jos draugė, smaragdinė žolė, išskėtusi rankas kviečia į savo glėbį.
Tik staiga vaizdas suletėja, persimeta į sulėtintą filmo sceną, kurioje iš pulko klykiančių vaikų, Felo išskiria dvi milžiniškas akis. Jūreivio akis, kurios, kaip antai tos smaragdinės žolės, aplipusios jos rankomis.
Filmas nutrūksta. Prožektorius šioje vietoje sumano pakvailioti.
Ir šlepetės, kątik atrodžiusios kaip avies vilna, pasidaro švino sunkumo. Chalatas, kuriame delnai brūžina šonus, baigia sudarkyti prisiminimus. Tokia pat diena, kaip ir prieš nei daug nei mažai metų, kai nuo paūmėjusios tachikardijos mirė jos globėja, ir šiame purvino sniego pasaulyje ji pasiliko su dviem savo kojom, dviem rankom ir akim, kurios visad bijodavo smėlio ir likdavo užsimerkusios.

Glans kolekcija buvo didesnė nei batų parduotuvės požeminis sandėlys. Savo mėdžiokliniu cinizmu, Glans sugebėdavo išrausti tokių pasenusių ir savo priedermės seniai nebevykdančių stiklinių stebuklų. O gal jam ir nereikėdavo to pastebėti, medžioklinis instinktas jam buvo įaugęs į kraują ir vertė jį kunkuliuoti vos išvydus naują kolekcijos narį.
Glans kolekcijos šešėlis kaip bedvasis drugys krinta ant Felo, kuri taip drąsiai užlipus ant mėlyno furgono kapoto, pro automobilio veidrodėlį besimėgauja pilkų balandžių šeimos charakterių bruožais.
Koją pasikišus po savimi, rankos remia galvą, plaukai pasišiaušę plaikstosi į šalis, o lūpos tampa panašios į rankas. Tos rankos- 2 pagaliukai, o lūpos- 2 driežiukai.
Galvoti, jog Glans galėtų pro langą stebėti Felo siluetą būtų..daugiau nei sarkastiška.
Ką labiausiai norim suprasti? Laiką.
Kodėl jis skuba, kai mes stovim. Ir kodėl jis ilsisi, kai mes bėgam?
Jis kaip nesugaunamas paukštis, kurio sparnai permatomi ir juos neįmanoma pamatyti net juodam fone.
Jeigu laikas būtų nematuojamas matas, o mes nebūtume jo pavaldiniai, tą akimirką, kai saulė slėpėsi už paskutinio namo stogo, o vėjas skrodė per ploniausią medį, taip apšviesdamas Felo mintis ir Glans judesius, labai žavią akimirką, pasakytų romantikai, jų akys išgręžtų kits kito akyse po didelę apvalainą skylę. Ir tada, kai jų akys nebegalėtų matyti, jiems tektų susikibti, ir tik tuomet senelė užbaigtų savo pasaką: jie ilgai ir laimingai gyveno.
Tačiau nei senelės, nei pasakos čia nebuvo. Ir net jei ji čia būtų, ji baigtųsi kitaip.

Graži riekutė turėjo išvysti pasaulį, kai Glans pjovė kątik iš France pargabentą sūrį. Peilio ašmenys buvo tik tik pagaląsti, todėl žibėjo kaip sidabro gėlės šviesoje. Rankos tvirtai spaudė mediniais arkliukais išdrožinėtą peilio rankenėlę. Pasaulį beveik išvydo šviežutėlė riekelė. Vienos gyvybės kaina atsiranda kita. Švelniai liežuvio galiuku kąsdamas sūrio, Glans rankos susverdėjo ir peilio kątik išgaląsti ašmenys jau skrodė jo gerklę.
„Krauju paspringo“
„Netyčinis nusikaltimas prieš save“
Glans šių replikų nebūtų spėjęs išgirsti.
Felo šių replikų taipogi, nes jokio kriminalinių nusikaltimų radaro įtaisytų zoologijos sode nebuvo.
Po kelių akimirkų, po netokių žavių, kaip tartų savo žodį romantikai, Felo akių lėliukės pasidarė didesnės nei Saulės sistemoje besisukanti Žemė. Oras pasidarė dar tvankesnis nei buvo visas šias vasaras, o atsigręžt nespėjantys žmonės pamatė dar vieną eilinę puseilinio žmogaus baigtį.
Jei žmonės tikėjosi pamatyti gyvatės įkąstą ir klyksmo iškrepto veido, arba chuliganų nevykusių juokų padarinio,- jie labai klydo. Šios mirties reikėjo laukti tiek, kiek reikėjo. Ji pati pasirinko dieną ateiti, o piktybinis navikas Felo galvos ląstelėse padarė savo the end.

Po kelių dienų, kurios kitiems žmonėms buvo įprastinės- barai, meilužiai, kelionės, biurai, bandelinės, kino filmų seansai, balandžiai, atostogos, miegas, bučiniai, knygos, drugeliai, sniego lavinos, katastrofos ir... eilinės mirtys, skirtingų miestų galuose pūpsojo du kątik supilti kauburėliai.
Jų užrašas, nė kiek nereiškė ašarų lavinas ar visuotinį gedulą, o tiesiog dviejų, vienąkart susitikusių gyvenime ir kasnakt kiekviename sapne, žmonių meilę gyvenimui.
„Amžinai jauni“- buvo užrašyta ant Felo ir Glans kapų.
O dvi mėlynos orchidėjos, puošusiuos jų abiejų poilsio vietą, buvo tik prašaliečio numesta replika.