Tu nuėjai, žinau, nebesugrįši,
neatsigręždama atgal pažvelgt,
jausmus užgniaužti pasiryžus,
ir negaliu tavęs aš smerkt.

Tu būsi man už stiklo sienos
su Mona Lizos šypsena, žvilgsniu,
iš ten manęs tu negirdėsi,
nejausi to, ką tau jaučiu.

Kristalais virs sakyti žodžiai
ir vaizdo juosta – praeitis,
pabėgsime nuo jos, atrodo,
jei degs aplink šalta ugnis.

Kai prieisiu – kvepėsi snaigėm,
šalin varysi nudelbtu žvilgsniu,
vieni jausmai, kitus nustelbę,
viduj pakils tyliu pykčiu.

Kai pasiliksime mes dviese,
ore tvyros sunki tyla,
vaidint abu ar sugebėsim,
nebuvo nieko ir nėra?

Tylos lašai – sekundžių garsas,
tyloje gimsta išmintis,
tas jausmas, širdyje užspaustas,
pradingęs niekad nebegrįš.