Praėjo trys dienos nuo to laiko, kai imperatorius paskutinį kartą matė savo šalį taikią. Jis jau trečią dieną kabėjo prirakintas prie medžio. Jo jėgos seko. Be maisto ir vandens jo gyvybė geso. Rūmai, iš tolo liepsnoję jau užgeso ir tik juodi dūmai kilo aukštai į dangų, lyg sakydami, kad gaisras jau baigėsi ir viskas kas liko, buvo virtę pelenais. Imperatorius jau nebeturėjo vilčių likti gyvas.
Tarp juodų medžių pasirodė balta gyvūno figūra. Nuo jos sklindantis vėjelis prikėlė žolę ir viską kas gyva, kad vėl galėtų gyventi. Sulig kiekvienu jo žingsniu, iš žemės išdygdavo žolė ir gėlės. Tai buvo žirgas. Didesnis už paprastą ir daug gražesnis už eilinį arklį, šis gyvūnas priėjo prie imperatoriaus, kuris šio net nepastebėjo, nes buvo per daug išsekęs. Žirgas suprunkštė ir pūstelėjo iš savo šnervių į imperatorių. Antrankiai, rakinę Huangdi dingo ir jis krito ant žemės. Pakėlęs galvą jis išvydo baltą it sniegas žirgą, kuris buvo visa galva aukštesnis už patį imperatorių. Imperatorius atsistojo ir pažiūrėjo į šį nuostabų gyvūną. Tada jis priėjo prie jo ir paglostęs švelnius it šilkas karčius žvilgtelėjo į savo karalystę. Tuo metu, žirgas atsigulė ant žemės, lyg norėdamas kažką imperatoriui pasakyti. Atsisukęs į jį Huangdi nelabai suprato žirgo gestą, tačiau kai šis vėl pūstelėjo į imperatorių iš šnervių, lyg rodydamas savo nugarą, imperatorius suprato, jog nuostabusis žirgas nori, kad jis užliptų ant jo. Nedrąsiai ir atsargiai imperatorius užlipo ant žirgo nugaros. Nespėjus jam įsitvirtinti šis pakilo ir šoktelėjo aukštai į dangų. Imperatorius vos išsilaikė nenulėkęs žemyn, nes žirgas pradėjo joti milžinišku greičiu pro debesis. Jis tiesiog skrido ir Huangdi negalėdamas atsistebėti šio žirgo greitumu net nepastebėjo kaip šis sustojo. Imperatorius apsidairė. Aplink jį tebuvo tik debesų jūra, kurios galo nesimatė. Žirgas atsigulė, kad jam būtų patogiau nulipti. Nulipęs nuo žirgo imperatorius dar kartą pažiūrėjo į šį nuostabų padarą. Tada žirgas pūstelėjo gaivinantį vėją iš savo šnervių, atrodo sakydamas, jog imperatorius privalo eiti pirmyn. Pasisukęs imperatorius išvydo mėlynus laiptus ir aukštai esančias duris. Jis lėtu žingsniu, atsargiai pradėjo lipti tais laiptais link durų. Pasiekęs duris, šios lėtai, girgždančiai atsivėrė. Jų dydis buvo bent pora kartų didesnis negu imperatoriaus rūmų vartai. Tačiau nebuvo jokio pastato, tik durys. Vienišos, didelės durys, kurios buvo lyg įėjimas kažkur, kur dar niekas nebuvo įkėlęs savo kojos. Ir imperatorius jautė, kad jam reikia eiti būtent ten. Atsivėrus durims, už jų nesimatė nieko išskyrus tamsą. Žengęs žingsnį į vidų, imperatorius nieko negirdėjo, nejautė ir nematė. Viduje nebuvo nieko, tik tamsa. Tamsa, kurią perskrodė ryški šviesa iš niekur. Ji pataikė į imperatorių ir šis pakilo. Jis jautė, kaip jo viduje kažkas vyksta. Iš imperatoriaus krūtinės pakilo mažas švytintis kamuoliukas. Jo šviesa buvo ryškesnė už tamsą, o galia slypėjusi viduje, pranoko visas kitas kada nors egzistavusias galias. Šviesos spindulys dingo ir imperatorius pajuto palengvėjimą. Jis pakėlė akis į baltą spindintį šviesos kamuoliuką. Staiga, prieš pat jį atsirado du milžiniški žmonės. Tačiau tai nebuvo žmonės. Tai buvo Niuva ir Fusi. Imperatorius negalėjo atsižiūrėti į legendinius dievus. Jų apdarai spindėjo auksine šviesa, o jų galia tiesiog jautėsi ore. Imperatorius negalėjo pratarti nė žodžio ar nusilenkti jo ir visos gyvybė sutverėjams, tačiau jam ir nereikėjo, nes dievai prakalbo patys.
- Senai senai, kai dar nebuvo jūsų pasaulio iš visatos gelmių, kur joks dievas negali nukeliauti išlindo blogis. Jo tikslas buvo užkariauti ir sunaikinti viskas kas gyva. – Niuvos balsas buvo švelnus ir raminantis.
- Tačiau blogis nebuvo nepastebėtas. Jo šešėlis driekėsi per visatą ir mes jį užpuolėme. Mums pavyko blogį sunaikinti, tačiau viena dalis jo išgyveno. Ji nukrito į žemę ir prisikėlė, - blogio istoriją toliau pasakojo Fusi, kuris rankoje laikė milžinišką kardą ir atrodė kaip tikras valdovas.
- Į žemės gyventojų gyvenimą, mes kištis negalime, tačiau tu, Aukščiausias Rytų valdove, mūsų palikuoni, gali sunaikinti šį blogį. Joks žemės ginklas negali sunaikinti ar sužeisti blogio. To mes čia ir pakvietėm tave. Tavo likimas yra sunaikinti šį blogį ir išgelbėti savo pasaulį nuo jo, - Niuvos balsas pasikeitė ir tapo rimtas. Tada, ji su Fusi pažiūrėjo į šviesos kamuolėlį, kuris pakilo ir padidėjo vos ne dvigubai.
Imperatorius, girdėdamas šią dievų pasakojimą istoriją buvo apstulbintas, kad patys dievai pakvietė jį pas save, kad jis sunaikintų blogį. Blogį, kurio net jiems nepavyko sunaikinti. O jie patikėjo jam šią užduotį, savo palikuoniui, Elmoros karalystės valdovui. Jam tai buvo tikra garbė.
Staiga, Niuva ir Fusi dingo. Vietoj jų atsirado trys legendiniai kalviai, kurie, pagal legendą nukalė dievų ginklus iš visos visatos gėrio ir taurumo. Visi trys pakėlė milžiniškus kūjus ir pirmasis trenkė juo į šviesos kamuoliuką. Pasirodė žiežirbos, o pirmojo kalvio pavyzdžiu trenkė antrasis, vėliau trečiasis. Jie pradėjo daužyti šviesos kamuoliuką daugybę kartų, kol iš jo nukalė ginklą. Tai buvo kardas. Jo ašmenys švytėjo ryškia balta šviesa. Imperatorius, pamatęs nukaldintą kardą tiesiog sustingo. „ Čia yra pats dievų nukaldintas ginklas. Jo galia... Jo galia turėtų būti nesuvokiama.“ Imperatorius tiesiog gerėjosi kardu.
Prieš imperatorių vėl atsirado Niuva su Fusi. Jie pažiūrėję į stebuklingą kardą tarė:
- Šis kardas yra ginklas, nukaldintas iš žmonių gėrio ir taurumo, jo galia priklauso nuo jį valdančio kario širdies taurumo. Tai yra raktas, raktas, kurio pagalba galima sunaikinti blogį. Jo pagalba, tu, sugebėsi sunaikinti blogį, pavergusį tavo žemes. Tai yra Sielos Ginklas, kurio galia yra nukaldinta iš tavo sielos gėrio ir taurumo, meilės ir dorybės. Imk šį ginklą ir keliauk pas savo žmones, nugalėk blogį ir apsaugok pasaulį nuo jo. Tavo sėkmė priklauso tik nuo tavo narsos ir ryžto. Tad tegul tau jos nestinga.
Imperatorius puolė ant kelių prieš dievus ir nieko nesakydamas nusilenkė iki pat žemės. Atsistojęs jis pakėlė akis į Sielos Ginklą. Balti jo ašmenys spinduliavo gėrį. Lėtai keldamas ranką link kardo rankenos imperatorius stipriai jaudinosi. Į jo rankas pateko ginklas, kuris yra galingiausias visame pasaulyje, galingesnis net už Aku. Jis paėmė kardo rankeną ir milžiniška kardo galia perėjo pačiam imperatoriui. Nuo šviesos, aplink esanti tamsa dingo, o imperatorius, anksčiau stovėjęs apdriskęs dabar buvo su mėlynais it dangus šarvais ir mėlynu šalmu. Sielos kardą stipriai laikydamas savo rankoje imperatorius buvo pasiruošęs. Vos palietęs kardo rankeną, imperatoriaus nuovargis dingo, o akyse spindėjo milžiniška žmogaus drąsa. Iš po debesų atsirado mažas debesėlis, kuris priskrido prie imperatoriaus. Užšokęs ant jo, jis pagalvojo apie Aku ir debesėlis, lyg girdėdamas jo mintis nuskriejo. Skrosdamas mėlyną dangų ir palikdamas jame ilgą debesų ruožą jis keliavo į savo tikslą. Pas Aku.
Po kiek laiko skridimo per bekraštį dangų imperatorius pasiekė Aku. Jis sustabdė debesį prie jo ir sušuko:
- Aku! Atėjo metas tau mirti!
- Ką? – Aku atsisuko ir nustebo pamatęs imperatorių. – Kaip tau pavyko išsivaduoti? Na nesvarbu. Jau buvau pradėjęs gailėtis, kad nenudobiau tavęs iš karto!  Bet padarysiu tai dabar! – Aku smogė imperatoriui, tačiau šis pasitraukė ir stebuklingu kalaviju nukirto Aku ranką. – Aa! Kaip? Joks mirtingojo ginklas negali manęs... Čia ne mirtingojo ginklas! – Aku pasilenkė , kad galėtų apžiūrėti jį sužeidusį kardą. – Tai dievų ginklas. Mirtingasis turi dievų ginklą?
- Taip! Jis nukaldintas iš žmonių gėrio, taurumo bei meilės. Jį nukaldino patys dievai! Jo padedamas aš tave sunaikinsiu! – Imperatorius puolė Aku bet net būdamas labai didelis šis pasirodė esąs ypač grietas ir vikrus.
- Grrr.. – Aku suurzgė ir atšokęs pasivertė į milžinišką skorpioną.
Imperatorius vėl puolė. Pabaisai pavyko apsiginti ir nieko nelaukdamas jis puolė imperatorių savo mirtina uodega. Imperatoriaus reakcija buvo žaibiška ir atlaikęs Aku ataką jis tuoj pat nukirto jo uodegą.
- Aa! – Aku vėl pakeitė pavidalą. Jis pasidalijo į daugybę dalių, kurios išsiskirstė į visas puses ir nespėjus net apsidairyti, ant žemės stovėjo šimtai Aku karių, kurių šarvai buvo paimti iš imperatoriaus mirusių kovotojų, kurie paaukojo savo gyvybes dėl savo karalystės.
Imperatorius nušoko nuo debesies ir buvo iš karto apsuptas Aku kariaunos.
- Ha ha ha! – Aku kariai juokėsi iš imperatoriaus. – Tu negali nugalėti mūsų visų! Tu žuvęs!
- Mes dar pažiūrėsime, katras iš mūsų žuvęs! – imperatorius tvirčiau suspaudė kardo rankeną.
Aku kariai ir imperatorius stovėjo nejudėdami lyg kažko laukdami. Ore vyravo mirtina įtampa. Imperatorius žinojo, kad pralaimėti jis negali, nes nuo jo priklauso viso pasaulio likimas ir tik jis vienas gali nugalėti Aku. Jiems bestovint, lyg ženklas pradėti kovą, pradėjo lyti. Kova prasidėjo. Imperatorius šoko tiesiai į Aku karių mišką mojuodamas švytinčiu kardu. Vienu smūgiu jis sunaikindavo porą Aku karių, bet net ir būdamas pusiau dievas, imperatorius Huangdi neišvengė sužeidimų. Kiekvienas sužeidimas, lyg dar labiau sustiprindavo imperatorių ir šis su karo šauksmu dar įnirtingiau ir dar su didesne jėga puldavo Aku karius. Imperatorius ir Aku kariais kovojo kaip lygius su lygiu.
Staiga danguje pasirodė tuzinas strėlių. Jos skrido tiesiai į imperatorių. Keletą jų atmušęs imperatorius buvo pašautas ir suklupo ant kelio. Pajutęs skausmą ir begalinį nuovargį imperatorius sustingo ir vos nenugriuvo. Tačiau sukaupęs jėgas jis su pilnu neapykantos žvilgsniu pažiūrėjo į Aku karius, kurie tuo metu jau ruošėsi šauti antrą kartą į imperatorių. Bet neiššovė. Imperatorius netikėtai puolė Aku karius ir šie krito kaip musės. Kova artėjo į pabaigą. Aku karių gretos retėjo. Su lig kiekvienu imperatoriaus puolimu, Aku karių sumažėdavo bent keletas. Po poros atakų jų teliko tik mažas ratelis, kuris stovėjo aplink imperatorių. Jie jį puolė, tačiau nespėjus Aku kariams net užsimoti imperatorius juos visus sunaikino. Imperatorius, nukovęs paskutinius Aku karius trumpam sustojo ir apsidairė. Už keleto metrų jis pamatė dar vieną Aku karį. Paskutinį. Šis, supratęs, kad imperatoriaus neįveiks, kol jis valdo stebuklingą kardą, pasileido bėgti. Pamatęs, kad Aku bėga, imperatorius užsimojo kardu ir sviedė jį į Aku. Kardas savo auką pasiekė ir Aku kritęs ant šlapios žemės išnyko. Kardo ašmenys antai buvę balti tapo juodi kaip anglis. Priėjęs prie įsmigusio į žemę kardo jis jį ištraukė ir pakėlęs virš savo galvos jis tarė:
- Man suteikta galia aš siunčiu tave ten iš kur tu atėjai! – jis smeigė kardą į žemę ir jo ašmenys vėl tapo balti kaip sniegas.
Ištraukęs kardą iš žemės imperatorius pajuto nuovargį ir skausmą, kuris jį lydėjo lyg šešėlis jau porą dienų. Jis patraukė link slėptuvės, kurioje turėjo slėptis jo žmona Suiren. Jis vylėsi, kad ji ten. Pasiekęs slėptuvę imperatorius pradėjo bėgti. Jo žmona sėdėjo ant  šiaudų laikydama rankose nesenai gimusį kūdikį.
- Mums gimė sūnus , - tarė ji vyrui ir šis ją apkabinęs pabučiavo.
- Nesijaudink, aš ištrėmiau Aku atgal į žemės gelmes, iš kur jis atkeliavo. Bet mes turime būti pasirengę blogio sugrįžimui, nes tikiu, jog jis dar nenugalėtas.
Imperatorius apkabino Suiren ir savo sūnų.
Lietus liovėsi taip pat staigiai kaip ir prasidėjo, ir saulės skaistūs spinduliai apšvietė imperatorių su žmona ir sūnumi sėdinčius ant šiaudų vienas kito glėbyje.
Pasaulis buvo saugus ir jame vėl įsivyravo harmonija.