Visi mes turim kojas dvi.
Atrodo, rizika visai nėra baisi:
Tik penkiasdešimt ant penkiasdešimties,
Kad išaušus diena bus pavykus išties...
                           Tačiau ar verta kaltint koją,
                           Kad ji mums dieną nesėkmingai sudėlioja?

Taigi pradėsiu nuo pradžių:
        Atskyręs Vakar nuo Šiandienos tu
        Nakties ramiu miegu, su begale sapnų arba be jų –
        Šį rytą nubundi tau reikiamu laiku,
Pažadintas:
                 įprasto žadintuvo garso
                 ar saulės šviesos, veide sušokusios valsą,
                 gal kūdikio verksmo kitam kambary,
                 ar mylinčių lūpų, kurias pajunti...
                 O gal augintinio nosis drėgna
kaip ir kas rytą vėl liečia tave.

Tačiau taip nubusti ne kartą įpratęs!
Mintyse ar garsiai „Labas rytas“ pasakęs,
Keliesi lėtai ir nuleidi kojas
Ir manai, kad šiandien „ant tos kojos“ stojies.

Kava, arbata – kaip įpratęs esi,
Iš šalto dušo srovė tiesi.
Ir kolei rytą pats sau rikiuoji –
Diena „ne ta koja“ neegzistuoja.
                           Viskas prasideda būtent tada, kai tavo rakto paliesta
                           Kažkaip skausmingai spragteli spyna:

Laiptinė ta pati, tas pats kaimynas
Ir vakar vakare jo neišgertas vynas.
Tik jo keiksmažodžiai šį rytą
Suteikia tavo dienai atspalvį jau kitą.
                  (Ir pašto dėžutė tuščia, net reklaminių „šiukšlių“ nėra...)

Skubi, atrodo jau šiek tiek vėluoji,
Dar šypteli pažįstamam anapus gatvės, pamojuoji...
Jau pastebėjai, kaip apniuko dangus.
Ir suvoki tik tiek, kad greitai bus lietus.

                  Tačiau mintis niūrias vis dar veji į šalį,
                  Mąstai dienos darbais. Taip prieini stotelę.
                  Matai, kaip tamsėja dangus.
                  Viltis dar yra, kad jis neužklups.
                               Autobuso nėra – realybė tokia,
                               O už dešimt minučių privalai būt darbe!

Lyg tyčia – liūtis su griaustiniais, žaibais.
Ir permirkęs kiaurai TAXI  tu stabdai.
Dar tyli iš pykčio taip suspaudęs lūpas,
Kol purvo pliūpsniu sveikinas troleibusas...
                              Ir čia jau trūksta kantrybės styga:
                              Diena prasidėjo „koja ne ta“!!!

Koridoriais bėgi, bet vis dar tyli,
Tačiau savyje jau taip pyksti...
Ir paskutinis lašas – kažkieno šypsena!
(Galbūt net ne tau ji buvo skirta?)
                               Suvokęs savo apgailėtiną rytą,
                               Pratrūksti ir įniršį išlieji ant kito...
                               Ir net nemąstai, kad jo diena
                               Gal prasidėjo būtent „koja ta“.

Tarp mūsų, žmonių, yra skirtumas tas:
VIENI – vakarais apmąsto dienas,
KITI – užmiega ir net negalvoja
Ir kitą rytą vėl pradės „ne ta koja“.


P. S.: Esmė ta, kad Tavo dienos „ne ta koja“ žmonėms, kurie šalia tavęs dienas rikiuoja!