Neužmerkit man akių,
Kad jose liktų saulė, mėlynas dangus...
Nenušluostykit ašarų nuo mano skruosto,
Tegu jos džiūsta amžinai...
Neišimkit iš stingstančių delnų to sudžiūvusio rožės žiedo,
Kad amžinai jausčiau rankas, kurios jį dovanojo...
Paguldykit mane į juodo beržo karstą,
Kad visada jausčiau miško kvapą...
Apkaišykit mane baltom lelijom,
Kad jausčiau amžiną grožį...
Įpilkit į mano karstą pajūrio balto smėlio,
Kad amžinai primintų man svajonę...
Palaidokit mane ežero pakrantėj,
Kad ledinis vanduo skalautų man krūtinę...
Palaidokit mane po pakrantės krūmu,
Kad jo lapai lopšinę graudžią man šlamėtų...
Supilkit juodą žemių kapą,
Kad paslėptų skausmo sudraskytą širdį...
Uždekit man ant kapo juodą žvakę,
Kad vėjas liepsną išblaškytų...
Atridenkit juodą akmenį prie kapo,
Kad amžiams sergėtų mane...
Užrašykit ant akmens:
„Plyšusi širdis, kuri vis dar myli...“
Padėkit juodą rožę ant akmens,
Kad primintų jums mano skausmą...
Pakvieskit mano mylimą prie kapo.
Kad lapuose jam vėju sušnabždėčiau:
„Sudie... Amžinai Tave mylėsiu...“