Diena I

    Šiandien jaučiuosi bespalvė kaip žieminė bala su keliais plaukiojančiais ledo kubeliais. Ir ne tik šiandien, o jau kelias dienas, kelis mėnesius, kurį laiką. Ilsiuosi blanki kažkokiame nereikšmingame patvoryje ir stebiu pro šalį plaukiančią spalvotą minią. „Jau pusiaudienis“, – pypteli tavo SMS. „Jau pusiaujas“, – perskaitau.
    Stoviu prie pusiaujo. Virš galvos debesys, žemė į abi puses apvalėja. Mintyse įkvėpiu laisvės. Jokio darbo, žadintuvo, rūbų, makiažo, grožio, mandagumo priemonių, troleibusų, transporto kamščių, vakarinio nuovargio, kvailos televizijos programos, neramaus miego... Atsisėdusi ant pusiaujo žemės, ilgai geriu akimirką, vėjui šiaušiant plaukus, dygiam žolės stiebeliui įsispyrus į blauzdą. Jokių alergijų, galvos ir akių skausmų, sudirgusio skrandžio, neskanių maksiminių pietų. Tyra stepė, banguojanti apdžiūvusia žole, toluma, pabalusi nuo vėjo dulkių. „Kur aš esu?“, „Kas aš esu?“ – blykčioja tarsi voratinkliai, prilipę prie siūruojančios smilgos, kol juos nuneša vėjas. Įbedu alkūnę į grikšinčias samanas – sausas karštas oras, rami tuštuma. Ko nesukuria mano vaizduotė – to čia nėra. Nei vabzdžių, nei baimės, nei nežinomo kelio, nei vienatvės. Esu įkomponuota tiksliai ten, kur esu, ir turiu čia būti.

Skęstantieji I

- Na ir ko tu rymai? – pertraukė tylą. Viduje nutrūko trumpa užsklandėlė iš vaikystės. Pyktis neviltis, dabartis. Visos vietos išvaikščiotos, nuobodžios pakrantės, miesto smogas kasdieninis. Savęs ieškojimas iš praeities. Joje buvau tikresnė, nei dabar esu. Žinojau, ko noriu, kas esu ir kuo būsiu. Šiandiena panaši į pirmą gatvę dar nepastatytame mieste. Vienas kitas monolitas, viena kita sugriuvusi kaimo trobelė. Kai kur – asfaltuotas šaligatvis, kai kur – lieptelis per balą. Tiek daug visko reikia remontuoti savyje. Nenoriu pradėti.
- Kaip tu jauti save? – Šiandien nelyja, oras prisisunkęs dulkių, mes sėdime ant cementinės krantinės, upe praplaukia tuščias plastmasinis butelis, keli sulčių pakeliai, nenustebčiau, jei pamatyčiau besiiriantį (beyrantį) kūną – žmogaus ar žuvies. Stengiuosi išvengti vėjo nešamų vandens purslų ant savęs. Tai paskatintų puvimą, nors koks skirtumas, greičiau ar lėčiau supūsiu. Vanduo smirda, kūną krato elektros srovė, trokštu smogti viskam aplinkui, sugrūsti juos į vieną erdvę, didelį sidabrinį rutulį, suspausti, užkimšti, užlydyti, būti vakuume.
- Tu galėsi nekvėpuoti?
- Po velnių! Kas esi tu ir kas esu aš? Kur mes esame? Kodėl čia turime būti? Kur mums eiti? Jei eitume – ar toli pabėgtume? Miestas gyvybingesnis negu mudu, apžiojęs mus, čia mūsų namai, darbai ir tikslai - kas bus, jeigu išeisime? Čia mes tokie prasmingi ir beprasmiai, kaip jūros dugne tyvuliuojančios laivų nuolaužos, slepiančios žuvis, bet jei nuolaužų nebūtų, ar žuvys nerastų kitos slėptuvės? Mes nuskendę šitame mieste, voliojamės ant dugno kaip du puvėsiai, patys sau smirdame!
- Jei tu tai suvoki – mes nenuskendę. Mes dar skęstantys.

Skęstantieji II

   Krūpčiojau, bet niekaip negalėjau atsibusti. „Tai juk sapnas“, – pagalvojau, – „tai sapnas, kurio negaliu kontroliuoti. Kodėl jis nesibaigia?“. Nebeįstengiau judėti įprastu būdu. Nežinau, kur dingo rankos ir kojos, o gal jos ir buvo – nepajėgiau nei apčiuopti, nei pajausti. Kas aš? Nepajėgiau atsimerkti ir save apžiūrėti. Nežinojau, kur mano akys, ar aš jas turiu. Mane sukaustė baimė jausti skausmą: jei aš – tik ameba, ar man vis tiek skaudės? Sukaupęs jėgas šliūžtelėjau pirmyn.
   Staiga atsisėdau ant cementinio krašto. Surūdijusi armatūra styrojo po langu, apačioje tyvuliavo vanduo. Apsidairiau nesuprasdamas, kuriame aukšte esu, kur išėjimas. Visose angose  bolavo tamsa, švilpė vėjas, gergždė geležis. Priėjęs arčiau vienos angos supratau, kad laiptai žemyn nepabaigti. Du aukštai iki manęs nebuvo nieko, o toliau žemyn leidosi tik cementinės laiptų atramos ir į jas įmūryti turėklai. Staiga pajutau čaižų skausmą kojose. Supratau, kad vėl negaliu judėti, negaliu suklupti, griūti, šliaužti, kojos lyg įsicementavo šalia juodos bedugnės, netūrėjau kur įsitverti, susvyravau suvokdamas, kad lūžta kaulai, iš skausmo pradėjau akti, dusti, nebegalėjau įkvėpti, kvėpuoti, dusau kaip skęsdamas, mane sukaustė milžiniška baimė, siaubas, klyksmas gale gerklės!..
Uždusino.

Diena II

Žolėje užčiuopiau kažką kietą.
- Ehehei, kas čia per šaknis?
Nuplėšiau sausus stagarus. Šaknis panašėjo į durų rankeną. Taigi, žemėje durys. Atsistojęs pasilenkiau, įsispyriau kojomis, tvirtai suėmiau rankeną ir trūktelėjau. Iš vidaus pajutau stiprų stūmimą – durys atsidarė.
- Ech, taigi čia tu! – plekštelėjau sau per petį.
Žemė užsivėrė, durys pranyko kaip nebuvę. Aš apsižvalgė ir šyptelėjo. Viduje nuščiuvo mintys, ramybė apėmė saldžiai lyg miegas. Vis dar stengiausi išlaikyti atviras akis žvelgdamas į save:
- Žinai, o juk tu juk viską darai teisingai...