Neryškintoj juostelėje taip ankšta,
ten lenkiasi paparčiai miegantys
užtemdytam mėnuliui,
o šis vis skruostų neapšviečia – vargsta,
degdamas alyvos stiebą,
kurs ant plono lapo guli.

Netelpam, bet juokiamės lyg susitarę,
prisimindami parduotą uostą,
vogčiomis mus lydinčiam mėnuliui
neišduoti sakėm –
pažadėdami ištrūkt drauge
ir jį šviesa apjuosti.

Mums reikėjo kelio dar neliesto,
debesynų linijai sugundžius plaukti,
tad nuskynėme iš jūros seną uostą,
tiesdami jo fotografui šviežų jauką.

Gal ir šoksime juodai-baltai per amžius,
durų iš berėmės juostos neatradę,
bet kadaise jūroje žodžius išbraižėm:
kas nebando plaukti, nieko neišmano.