Sugniaušiu ilgesį savuos delnuos,
O ašaras paslėps užmerktos akys.
Ką tau jaučiu, lai neišduos
Vienatvės kupinos bemiegės naktys.

Tuščiuos delnuos – skaudi vienatvė,
Rudens lietuj užmigus gatvė,
Šalti namai, nebylios sienos.
Aš vėl viena, o tu ne vienas…

Ir telefono spengianti tyla
Darkart primins: tavęs nėra…

Kai paskutiniai rudenio lašai,
Virpėdami stiklu, pasieks palangę,
Pavirs į lengvą baltą snaigę,
Gal išsakysiu tau, ko tu nesupratai…

Tik žodžiai bus į niekur ir į tylą
Ir jie skirti labiau gi man, nei tau.
Širdim (ne lūpom) maldą šią nebylią
Kaip išpažintį tau dabar aš išsakau:

Tu net nenumanai, kaip aš bijojau
Pažadint vėl savy šituos jausmus:
Kai žemė slysta iš po kojų,
Kai noris skristi, nes turi sparnus…

Sau nebeleisti jaust nesugebėjau!
Nors nužudžiau save kadais dėl tų jausmų.
Atsiprašau... taip atsitiko… nenorėjau…
Ir ne tave, save tik vėlei kankinu!

Aš pasiilgau tavo mėlynų akių…
Turbūt tikrai tave myliu… Na va – ir vėl verkiu!

Aš neturėjau teisės būti su tavim,
Net prisiglaust, bučiuot ar apkabint,
Nes visados žinojau: aš ne ta –
Šalia tavęs – yra ir bus KITA.

Aš juk užaugau. Metai turi duoti savo?
Tu nesi mano, aš jau nebe tavo…
Tačiau many pabudęs mažas vaikas verkia:
Jausmus tarsi pirštus įkišęs ten, kur jų nereikia…

Už lango taip tamsu, sustojo mano laikas.
Tik ši tamsa žinos, kad vėl verkiau.
Ant stiklo snaigė – tartum paskutinis taškas –
Širdy… ir šiam laiške, kurį tau parašiau…