***
- Bet kodėl tu privalai ten vykti?, - imperatoriaus žmona Suiren klūpojo prieš savo vyrą ir maldavo, kad šis nevyktų į blogio vietą jo sunaikinti.
- Aš privalau, tai mano pareiga, tai mano šalis ir aš ją turiu apsaugoti, - imperatoriaus užsispyrimas buvo neįveikiamas, o drąsa begalinė.
Suiren pravirko graudžiomis ašaromis, nes jos nuojauta jai sakė, kad vyro gali daugiau nebe pamatyti. Jai beklūpant prieš imperatorių, įėjo du žyniai nešini auksiniu buteliuku.
- Imperatoriau, eliksyras paruoštas, - prakalbo vienas iš jų, tiesdamas buteliuką imperatoriui. Abudu žyniai buvo pliki, apsirengę ilgomis, iki žemės raudonomis tunikomis, su plačiomis rankovėmis.
Imperatorius įsidėjęs buteliuką į krepšelį, esantį jam prie šono ir dar kartą pažiūrėjo į verkiančią žmoną. Jis pakėlė jos galvą ir jų akys susitiko. Jiedu žiūrėjo vienas į kitą pora sekundžių, tada Suiren atsistojo ir imperatorius, palietęs jos pilvą tarė:
- Aš grįšiu, grįšiu dėl savo sūnaus, - jie apsikabino, o kaip tik tuo metu į salę įėjo trys kariai, nešantys auksinį imperatoriškąjį kovos šalmą, patį tvirčiausią iš visų, kurio net strėlė nepramušą, kardas neperkerta. Niekas tiksliai nežinojo, keliais burtais jis buvo apsaugotas, tačiau jo stiprumu įsitikino ne vienas.
- Mano pone, - į imperatorių kreipėsi vienas iš jų ir pritūpė. Vėliau tą patį padarė ir likusieji kariai.
Imperatorius stovėjo atsisukęs į savo žmoną, nugara į karius, atėjusius įteikti jam auksinio šalmo. Suiren akyse imperatorius matė jos begalinę meilę ir rūpestį. Jis suprato, kad ji atiduotų viską, kad tik jis nevyktų sunaikinti blogio. Suprato net be jos ištartų žodžių. Į jos žvilgsnį, jis atsakė pirma švelniu, mylinčiu žvilgsniu, vėliau jo akys susiraukė, o veide matėsi ryžtas ir drąsa. Jis atsisuko į savo klūpančius karius ir paėmęs savo auksinį šalmą pasuko link rūmų išėjimo. Jo žmona Suiren stovėjo ir meldė, kad jis sugrįžtų sveikas ir gyvas.

Aukštai ant kalno, stovėjo didelis būgnas, maždaug trijų žmonių aukščio ir dešimties pločio. Iš abiejų pusių stovėję vyrai jį daužė, o skambesys sklido per visą miestą. Būgno mušimas skelbė, kad imperatorius išjoja į karą. Į karą su blogiu.
Apie šimtas raitelių jojo siauru miško takeliu link blogio centro. Jų priešakyje jojo imperatorius su geriausiais karalystės kariais, kurie jį saugojo. Jų tikslas buvo mirties ežero centras, vieta iš kur blogis atsirado, ir jį užbaigti visiems laikams.
Įjoję į blogio teritoriją, juos supo vien tik juodieji medžiai ir rūkas, per kurį matėsi tik pora žingsnių. Žemė, kadaise buvusi derlinga ir graži, dabar buvo virtus uoliena. Tačiau jojimui, ji puikiai tiko. Raiteliai jojo nė kiek nepailsėdami, nė kiek nesustodami, o jų galvose buvo tik tikslas, tikslas išgelbėti šalį. Kiekvienas iš raitelių laikė Elmoros karalystės simbolį, imperatoriaus Huangdi vėliavą:  apskritimas, o į jo vidų nubrėžti keturi pagaliukai, lyg rodydami apskritimo centrą.
Sustoję ant kalno, nuo kurio atsivėręs vaizdas ne vieną karį pribloškė: tūkstančiai juodų, mirusių medžių stovėjo lyg siena, nepereinama ir nepralaužiama, o pačiame viduryje, tyvuliavo mirtį nešantis juodas kaip derva vanduo, ir apsižvalgę jie nujojo tiesiai per patį mirties miško vidury, link centro.
Jodamas pro juoduosius medžius, imperatorius karts nuo karto išgirsdavo savo karių šūktelėjimą, riksmą. Atsisukęs jis pastebėjo, kad poros karių nebėra. Bet mostelėjęs ranka pirmyn likusiems, jie toliau jojo link blogio centro. Raitelių minioje, vis išdygdavo juodasis medis, kuris nusinešdavo pora ar mažiau imperatoriaus karių. Galiausiai, vėl atsisukęs imperatorius nieko nebematė, nė vieno savo kario, tik žirgus be raitelių. Iš žemės išdygę juodieji medžiai raitelius numušė ir imperatorius liko vienas. Tačiau nė kiek nesutrikęs jis jojo toliau ir staiga, prieš pat jį išdygo dar vienas juodasis medis, vos jo nenubloškęs nuo arklio. Imperatorius spėjo laiku sustabdyti žirgą ir likti sveikas. Trumpam sustojęs jis apsidairė. Aplink jį tebuvo tik juodųjų medžių jūra ir rūkas. Staiga, imperatorius pajuto, jog žemė dreba. Atsisukęs atgal jis išvydo vaizdą, kuris jį privertė net išsižioti. Jam iš nugaros, žemė įtrūkinėjo ,o plyšiai vis didėjo ir didėjo. Žemė pradėjo atsivėrinėti. Jis pasisuko į dešinę ir kairę. Iš visų pusių, išskyrus priekį, žemė atsivėrė. Imperatorius  išsitraukė savo kardą ir su riksmu puolė joti dar greičiau ir įnirtingiau. Jam artėjant prie centro, žemė pradėjo dar greičiau įtrūkinėti, o juodieji medžiai augo kas sekundė. Imperatorius Huangdi pažvelgė atgal ,kad pamatytų ar toli plyšiai nuo jo. Atsisukęs vėl jo žirgas atsistojo ant galinių kojų, vos jo nenumetęs. Prieš pat Huangdi buvo mirties ežeras. Blogio centras.

Ežero vanduo nuolatos burbuliavo , lyg būtų gyvas. Imperatoriau veide išryškėjo neapykanta. Jis sukando dantis ir žiūrėjo į blogį, kuris naikina jo karalystę. Jam nespėjus nulipti nuo žirgo, nuo ežero pusės pradėjo įtrūkinėti žemė. Imperatoriaus žirgas vėl pašoko ir vos išsilaikęs balne, imperatorius greit nuo jo nušoko. Įtrūkimai baigėsi ir Huangdi paglostė žirgą, taip jį nuramindamas. Paėmęs buteliuką, kuriame buvo eliksyras, imperatorius priklaupė ir pradėjo kalbėti užkeikimą. Tuo metu, jo žirgas kapstė žemę iš baimės, nes įtrūkimai vėl padidėjo ir priartėjo link jų. Imperatorius atidengė eliksyro buteliuką. Iš jo pakilo žalsva liepsna, kurios garai sklisdami aplinkui tartum šviesa viską apšvietė, tačiau tuojau pat išblėso. Imperatorius išsitraukė strėlę iš strėlinės ir tardamas stebuklingus žodžius pamirkė ją eliksyre. Strėlės antgalis antai buvęs pilkas nusidažė žaliai. Strėlė buvo paruošta. Įtempęs lanką ir nusitaikęs į mirties vandenį imperatorius, vis dar kalbėdamas užkeikimą, staiga pakėlė lanką į dangų ir šovė tiesiai į saulę. Strėlė pakilo aukštai aukštai ir lyg paliesta liepsnos krito žemyn degdama. Ji smigo tiesiai į ežero vidury. Vos įkritus, aplink ją pasirodė ugnies ratas, kuris tuoj pat dingo. Imperatorius viską stebėdamas labai jaudinosi ir bijojo. Jo arklys dar kartą pašoko iš išgąsčio. Pats imperatorius tiesiog negalėjo atitraukti akių nuo vietos,į kurią įsmigo strėlė. Netikėtai, didžiai imperatoriaus nuostabai, juodieji medžiai, augę ežere pradėjo grimzti atgal į jo dugną. Jie grimzdo tol, kol jų nebeliko nė kvapo. Tada, ežero vanduo suburbuliavo ir po vieno didelio burbulo nutiko imperatoriui nesuvokiamas dalykas. Vidury ežero, išdygo dvi raudonos liepsnos, kurios be niekieno pagalbos tiesiog liepsnojo ežero paviršiuje. Imperatorius aiktelėjo ir pajuto kaip šiurpulys perbėga per jo kūną. Jo žirgas, vėl pasibaidęs pašoko , tačiau neištrūkęs iš šeimininko rankų liko stovėti kaip stovėjęs. Vis dar negalėdamas patikėti tuo ką mato, imperatorius tikrai nebuvo pasiruošęs tam kas nutiko vėliau. Be jokio įspėjimo ar ženklo, milžinišku greičiu, iš ežero vidurio, kur degė tos liepsnos, išdygo dangų siekiantis juodasis medis. Imperatoriaus žirgas, dar kartą pasibaidęs ištrūko iš šeimininko laikomo pavadžio ir nubėgo kiek įkabindamas. Pakėlęs galvą, imperatorius buvo tiesiog šokiruotas, sustingęs iš nuostabos ir baimės. Jis pamėgino pažiūrėti į medžio viršūnę, tačiau negalėjo to padaryti neprisidengęs akių, nes medžio viršūnė, atrodė, siekė saulę. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Medžio šakos pradėjo judėti, vienos ilgėjo , kitos trumpėjo, trečios raitėsi ar lenkėsi. Vyko kažkas neįprasta ir be galo keista. Viršūnė tapo lyg su keturiais ragais, du buvo ilgesni, tad buvo aukščiau, o kiti du – trumpesni, tad buvo žemiau. Medžio viduryje susiformavo ilgi ilgi stiebai, kurių galuose buvo dar trys mažesni. Imperatorius žengė atatupstas, nes suprato, kad šio medžio forma nėra įprasta. Ji priminė stabą. Viskas matėsi labai aiškiai : siauras liemenis, dvi rankos, prigludusios prie kūno, iš viso šeši pirštai, platėjantys pečiai, pabaigoje užsilenkę į viršų, atrodė, lyg figūra būtų su šarvais, labai aiškiai matėsi galva su keturiais ragais. Virš galvos, pakaušyje degė dvi raudonos liepsnos.
Imperatorius vos nenugriuvo, kai stabas pradėjo suktis į jį. Jis pamatė šiurpiausią vaizdą, kurį kada nors matė savo gyvenime. Tai buvo ne žmogus ir ne gyvūnas. Tai buvo tikrų tikriausia pabaisa. Užmerktos akys, dideli ir ilgi iššiepti dantys, lyg liūto pasiruošusio pulti savo auką. Jis turėjo barzdą, raudoną it kraujas ir dvi liepsneles, degančias vietoj antakių. Imperatorius nužvelgė pabaisą nuo galvos iki kojų. Jis atsitraukė pora žingsnių atgal, nes nežinojo kas dabar gali nutikti. Pabaisa stovėjo nejudėdama dar pora dešimčių sekundžių. Tada, vos akys staigiai atsimerkė. Jos buvo baltos, tik viduryje, matėsi juodas taškelis. Siaubūnas nusižiovavo ir išskėtė rankas. Stebėdamas šį reginį imperatorius manė , kad sapnuoja. Jis netikėjo, tuo ką matė.“To negali būti“ bandė save įtikinėti, tačiau šios pastangos buvo bergždžios, mat siaubūnas buvo realus ir gyvas.
Staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus, pabaisa pakėlė rankas į viršų. Dangaus skliautas nušvito žaibais. Daugybe žaibų. Tačiau po jų nebuvo jokio griaustinio. Tik žaibai. Jiems dingus, saulė pavirto į dujų kamuolį, kuris netikėtai išsisklaidė į visas puses. Tuo metu, šviesa dingo ir pasaulį apgaubė tamsa. Paskutinius šviesos spindulius matydamas imperatorius, jau nebebuvo apsalęs ir išsigandęs. Jis suėmė save į rankas, nes žinojo , kad šį blogį jis privalo sunaikinti bet kokia kaina. Net ir savo gyvybės. O tai padaryti, jam reikės daug drąsos ir ryžto.
- A.....- pabaisa prisimerkė ir apsidairė aplinkui. Jo balsas buvo žemas ir grėsmingas. Atsikrenkštęs jis atgniaužė delną. Vėliau ir kitą. Jo akys šoktelėjo į viršų, kad pamatytų liepsnas virš jų. Tada, jis pažvelgė žemyn ir išvydo mažą figūrą. Žmogų. Imperatorių.- O!Tu!Ačiū, kad mane išlaisvinai ,- tarė ji imperatoriui.
- Ne!Mano tikslas buvo tave sunaikinti! – imperatorius sušuko nevilties kupinu balsu.
- Ha ha ha! – pabaisa prapliupo juoktis, lyg šis imperatoriaus pasakymas buvo koks anekdotas. – Bet tai buvo tavo užnuodyta strėlė ir tavo „fokus pokus“, kurie mane išlaisvino. Ha ha ha ha!
Imperatorius negalėdamas suvokti, ką ką tik pabaisa pasakė, negalėdamas patikėti, tuo, kad tai jo dėka šis monstras prisikėlė, pakėlė lanką ir pradėjo šaudyti po dvi strėles į pabaisą.
- O! ,- pabaisa, pamačiusi, kad į ją šaudo užsidengė ranka. Visos strėlės smigo jai į ranką ir joje išnyko .- Kvaily! Niekas iš šio pasaulio negali manęs sužeisti. Aš esu Aku , skausmo ir mirties pranašas, tamsos nešėjas, jūsų naujasis valdovas ir jūs , - imperatorius nieko nelaukdamas išsitraukė savo kardą iš makšties ir su karo šauksmu puolė monstrą, - man paklusite! – sulig šiais Aku žodžiais, imperatorius kirto jam kardu, prapjaudamas visą šoną. Tačiau, pabaisos žaizda tuojau pat užsitraukė ir Aku liko net nesužeistas. Imperatorius pasijuto beviltiškoje padėtyje. Jis nebežinojo, ką dar daryti, kaip jį sustabdyti, kaip išpirkti tą kaltę, dėl kurios jis negali nurimti. Kaltės , kad išleido patį velnią iš kalėjimo ir užtraukė pasauliui pražūtį.
Imperatorius jau ketino smogti dar kartą, tačiau pakėlęs kardą pamatė, kad jo ašmenys, sutepti juoduoju vandeniu tiesiog išsilydė. Jis metė kardą iš rankos ir liko beginklis.
- Hi hi hi! Žmonių kvaily, matau, kad man reikės parodyti tavo pasauliui, kas čia yra šeimininkas! – Aku pakėlė ranką ir nukreipė ją į imperatorių. Jo pirštai pradėjo ilgėti ir lyg vanduo pataikė į jį. Tačiau tai nebuvo vanduo, mat imperatorius buvo tuojau pat pradėtas tempti į mirties ežerą, iš kurio gelmių atsirado demonas. Aku pasuko pirštą ratu, o vėliau pakėlė ranką į viršų. Iš ežero gelmių, pradėjo dygti naujas, kitoks negu visi juodasis medis. Jo kamieno plotis buvo sulig imperatoriaus rūmais, o aukštis buvo lygus Aku. Visas mirties ežeras išseko, dėl to didžiausio juodojo medžio išaugimo. Imperatorius, buvo prirakintas juodais antrankiais prie medžio kamieno. Jo buvę žali šarvai ir auksinis šalmas išsilydė vos patekę į vandenį. Jis kabojo visas apdriskęs ir suveltais plaukais.
- Dabar, žiūrėk savo akimis į šalį, kurią užkariaus galingasis Aku! – Aku vienu šuoliu nušoko prie imperatoriaus rūmų, perskrisdamas visą juodųjų medžių mišką.
Imperatorius Huangdi pamatęs, kaip jo šalį degina liepsnos, skleidžiamos iš Aku delnų ir akių, suriko beviltišku ir širdį veriančiu balsu :
- NEE!!!! – jis kiek įmanydamas stengėsi ištrūkti iš juodojo medžio gniaužtų, atitrūkti ir bėgti ten, kur jo šeima, tauta, tačiau juodieji antrankiai buvo neįveikiami. Jis tegalėjo žiūrėti, kaip Aku naikina jo karalystę. Jo galvoje išdygo prisiminimas apie žmoną, besilaukiančią jo vaiko, sosto įpėdinio. Ir tada jis suprato. Tokia buvo jo bausmė už blogio išlaisvinimą. Matyti, kaip žūva tau artimi žmonės, tavo tauta, o pačiam mirti lėta, kankinančia mirtimi, viską stebint iš šalies