Kodėl vėl lipu į tą uolą, nors skaudžiai daužausi,
Pamiršusi kartais sukniubt prie brangiųjų kapų –
Vis tiek tik lietus mano drumzliną galvą vis prausia
Ir švelniai nuglosto tik vėjas, bet vėjas – ne tu.
Ne maldą man šneka vidun nusrovenęs šaltinis,
Taip čaižiai palietęs baugia lyg cunamis banga.
Tik čiurkšlėm srovena negarsiai, nes niekas nežino,
Kaip krykštautų upės, jei dar apkabintum mane.
Ir rytas netikras –jei tu nepriglausi blakstienų
Prie mano šešėlio dar šilto anais paryčiais.
Aš eisiu lyg zombis, nes žingsniui bekvapiui vis viena,
Kad šypsos alyvos šviežiais ir kvapniais pumpurais.
O kai sumaištis uždarys mano giesmę krūtinėj,
Aš kopsiu į uolą – mechaniškai kojas badys.
Nuo šitokio nerimo ašaros šiandien sutino –
Ak, vėjau, nusausink paklaikusias mano akis.....
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-05-15 12:33:54
labai geras,
pajaučiau kaip skauda,
suskaudo ir man..
stiprus eiliukas.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-05-14 23:22:23
Per daug asmeniškas, kad galima būtų komentuoti ,
Gražus ir skaudus kūrinys...