Marijos sugrįžimas

Santrauka:
Marija buvo mūsų vaikų auklė ir namų prižiūrėtoja. Be galo stropi, tvarkinga ir atsidavusi savo darbui bei mūsų šeimai moteris.
Marijos sugrįžimas  
  
Marija buvo mūsų vaikų auklė ir namų prižiūrėtoja. Be galo stropi, tvarkinga ir atsidavusi savo darbui bei mūsų šeimai moteris. Niekada nemačiau jos suirzusios, negirdėjau pakelto balso. Jos rusvos akys nuolat šypsojosi, linkėdamos kiekvienam visa ko geriausio, sveikindamos su kiekviena nauja diena. Užjausdamos, kai negerai. Užaugino ji, galima sakyti, visus keturis mano sūnus: nuo vyriausio Adolio, kuris dabar dirba konkurentų firmoj, draskydamas tėvui širdį tokiu savo pasirinkimu, iki mažiausio Silvestro, kuris dar metai dveji, ir taps gražiu kavalieraičiu, viliojančiu jaunų panelių širdis.
Mes žinojome, kad Marija – ne lietuvė, kad ji kilusi iš kažkokios pietų šalies, kur nebūna žiemų,  kad tikejimas jos kitas – ne toks, kaip mūsų. Kartais ji pasakodavo apie savo krašto žmonių papročius, kartais uždainuodavo dainą, kurios tik pusę posmelio težinojo. Dainuodavo mums nesuprantama ir nežinoma kalba, pritardama nuo sūnaus lovos nukabintu zvaneliu. Marija labai mėgo virti natūralių žolelių arbatas. Dažniausiai mus vaišindavo čiobrelių, kurių pati ir pririnkdavo, arbata. Visa tai moterį gaubė paslapties rūku, ir už tai mes ją dar labiau mylėjome ir gerbėme.  
Kai Marijos vyrą ištiko paralyžius ir jam prireikė pastovios slaugos, ji nė nedvejodama prisiėmė šią naštą ir, gražiai atsisveikinus, išėjo iš mūsų namų.
Po daugelio metų iš Marijos kaimynės Stasės sužinojau, kad buvusi mūsų geroji auklė šiuo metu nelabai gerai jaučiasi, leidžia, galbūt, paskutines dienas šioje žemėje ir vis kliedi begaliniu noru dar kartą pamatyti savo tėvų ir senelių žemę, rodos, Kreta vadinamą.
Toji Kreta – tai ta pati Graikijos sala, gerai visiems žinomas kurortas, apie kurio privalumus mūsų spauda mirgėte mirga ir kviečia aplankyti Saulės kraštą. Ne per daug diskutavę, su žmona ir vaikais nusprendėme nuvežti mūsų visų mylimą Mariją į jos taip trokštamą gimtinę, iš kurios ji buvo išvežta vos trejų metukų. O mes dar žiemą planavome Kretoje praleisti atostogas ir gerai pailsėti.
Vilniaus oro uostas kunkuliuoja tarsi verdamų bulvių katilėlis. Pats atostogų įkarštis. Visi kur nors skuba. Mūsų didžiausias rūpestis – kad tik Marija nesijaustų blogai. Juk skris pirmą kartą, o sveikata nekokia ir metai ne patys tinkamiausi. Izidė, mano žmona, prisipirko visokių tablečių, kad būtų kiekvienam negalavimo atvejui. Marija santūri, pasitempus, visa laukime... Sulipam į lėktuvą. „Boing-737“ staigiai trukteli, įsibegėja, nosis pakyla į viršų ir... sudie, žemele Lietuvos!
Po trijų valandų skrydžio nusileidžiame Iraklio oro uoste. Persėdame į autobusą ir po keliasdešimt minučių kelionės jau esame Stalidos kurortinio pakrantės miestelio Sofoklio viešbutyje. Kylam į trečią aukštą. Koridoriuj tvanku. Kažkokie nereikalingi kvapai... Kambaryje, visa laimė, kondicionierius ir oras tuoj pat pagerėja. Pagerėja ir mūsų nuotaikos. Marija apsigyvena atskirame kambaryje viena, aš – su Izide, o vaikai trise įsikuria gretimame kambaryje. Vyriausias nevažiavo, nes jo darbovietės administracija neišleido – nepriklauso dar.
Taigi sušaukiu šeimos susirinkimą. Dalinamės įspūdžiais, aptariame, ką veiksim šiandien, ryt... Visi nustembame, kai Marija staiga pareikalauja šiandien, būtent šiandien, važiuoti į jos gimtą kaimelį, keistu mūsų ausiai Moni pavadinimu. Kaimelis kažkur čia, netoliese, kalnuose. Apsidairau – matau nustebusius ir suirzusius veidus, mat turime spėti vakarienės... Tačiau jaučiu, kaip tai svarbu Marijai, ir pasisiūlau tuoj pat važiuoti ieškoti Moni. Bandau išsikviesti taksi, tačiau mano anglų kalbos žinių čia nepakanka. Sūnaus Domanto padedamas, susikalbu su viešbučio administratore, kuri mums iškviečia taksi. Po dešimties minučių ji pasirodo. Susijaudinę tariame kaimelio pavadinimą. Pradžioj vairuotojas nesupranta, tačiau kiek tiksliau paiškinus, sutinka mus nuvežti, paprašydamas už tai penkiasdešimt eurų.
Senu Volkswagen Passat automobiliu pradedame kilti į kalnus. Iš pradžių judame į vieną, paskui staigiai keičiame kryptį į priešingą pusę. Ir taip dar ne kartą. Viena, kas nesikeičia, tai, kad vis kylam ir kylam aukštyn, į kalnus. Stalida lieka toli apačioje. Pro langus matosi siaura smėlėta, kartais uolėta pakrantė, jūros įlanka ir neaprėpiamas,  nepamatuojamas vanduo. Smaragdinis Viduržemio jūros vanduo. Kylant aukštyn, dingsta tvankumas. Oras darosi gaivus ir netgi vėsus.
Staiga ties vienu kalnų kelio posūkiu, iki viršukalnės likus dar gerokam atstumui, Marija liepia sustoti.  Bandau vairuotojui pusiau žodžiais, pusiau gestais paaiškinti Marijos norą. Ir man pavyksta. Išlipam iš automobilio. Marija dairosi, kažką uodžia... Šiandieną ji labai nešneki. Buvau įpratęs matyti ją kitokią.  Kelias, ant kurio stovime, neseniai darytas. Netoliese matau įrengtus laiptus, greičiausiai vietiniams gyventojams ožkas varyti, pėstiems ar su asilu į miestą apsipirkti išsiruošusiems kaimiečiams keliauti. Visa teritorija aptverta, tik palikti varteliai norintiems praeiti. Kalno viršūnėje, dar gan toli, matosi gražutėlė bažnyčia.
Marija, nieko nesakydama, jau ir vidury laiptų. Jau ir vartelius atsidarė. Noriu šaukti atgalios, bet suprantu, kad šiandien jos negaliu stabdyti. Lipu ir aš paskui. Kai dingstame už žemaūgių kalnų krūmokšnių, ima signalizuoti apačioje likęs taksistas, kviesdamas važiuoti toliau. Bet Marija negrįžta. Ji lipa vis aukštyn ir aukštyn, tik kartais sustodama pailsėti. Eidama glosto krūmus, kurių pavadinimų aš nežinau. Greičiausiai ir ji nežino, bet aš ir neklausiu. Nenoriu jai trukdyti. Prie vieno krūmelio Marija žemai pasilenkia ir pauosto. Ir aš praeidamas stabteliu pauostyti. O! Juk tai čiobrelių kvapas! Ir žiedai panašūs. Skirtumas tik, kad čia krūmelis sumedėjusiu kamienu, o pas mus – gležna žolelė.
„Thimos“ – sako Marija.
Lipam toliau gražiu akmeniniu keleliu. Toliau jis virsta vingiuotu takeliu. Kai kur jau pairęs, matyt, mažai naudojamas. Marija pasilenkia. Kažką paima nuo žemės.
– Asilo, – sako. Vėl pasilenkia.
– Ožkos...  Atsitiesia. Gaudo garsus. Din-dilin, din-dilin...
Nesuprantu, iš kur toks subtilus skambėjimas. Kopiam aukštyn. Garsas stiprėja. Ant tako pamatau du ožiukus. Pakreipę galvytes, jie žiūri į mus. Marija suploja delnais. Striksėdami jie nubėga tolyn, iš kur sklinda garsai. Pamatau ožką su zvaneliu pakaklėje, drąsiai skabančią žalią krūmą. Kopiam aukštyn. Atsiranda ir daugiau muzikančių. Skamba kalno šlaitai. Apima šviesi ramuma. Kaip Marijos akys... Tada, kai mano vaikus prižiūrėjo. Bet šiandien jos kitokios. Juodos ir tylios. Netgi baugios truputį. Lipam toliau. Plynaukštėje matau – rūksta dūmai. Aišku, gyvena žmogus. Artėjam. Jau ir nepriėjus aišku, kad tai neturtingo žmogaus trobelė. Kieme, ant paties sulipdyto pečiaus, šeimininkas verda valgį. Aplink laksto keli maži purvini, nuogais dideliais pilvais ir juodom garbanotom galvom vaikai. Kažką šūkauja, rodo į mus. Prieiname. Bandau klausti, vis kartodamas ant lapelio užrašyto kaimo pavadinimą. Vaikai juokiasi. Šeimininko poza atsistoja maždaug keturiasdešimt penkerių metų vyras. Ima garsiai kalbėti ir, plačiai mojuodamas rankomis, liepia pasišalinti.
Grįžtam į takelį ir, lydimi dūmų bei neaiškaus viralo kvapo, lipam toliau.
Dar vienas spustelėjimas, ir mes viršukalnėje. Stovim šalia gražios, berods, ką tik pastatytos bažnyčios. Durys atdaros. Įeiname į vidų. Kvepia dažais ir žalumynais: tais pačiais čiobreliais ir kitokiais nepažintais, vaizduotę dirginančiais kvapais. Atrodo, kad čia laukė mūsų. Tiksliau – Marijos. Jos juodas aprėdas čia taip tinka: bažnyčioje ant aukšto aukšto kalno, apaugusio skurdžiais krūmokšniais, nuo kurio taip toli toli matosi...
Vėsu. Gera. Ramu. Kaip namuose. Vidury bažnyčios stovi katafalkas, tris kartus apjuostas figmedžio vainiko juosta. Marija lėtu, bet tvirtu žingsniu paeina į priekį, lengvai užlipa ir išdidžiai atsigula į katafalką.
– Skambink, – įsako.
Aš apsidairau. Pamatau šalia kabančią virvę ir imu ją traukti. Po ketvirto patempimo pasigirsta dūžis. Po to dar vienas.
– Skambink! – pakartoja Marija.
Tampau virvę. Sklinda čaižus DIN-DAN! DIN-DAN! Visas suplukęs traukiu ir traukiu virvę. DIN-DAN, DIN-DAN gaudžia, rėkia, šaukia varpai. Atsigręžia nustojus krimsnoti krūmokšnius ožka.
DIN-DAN! DIN-DAN!
Nusiima kepurę piemuo. Traukiu ir traukiu tą prakeiktą virvę ir sustot negaliu. Nors rankos jau prakiuro nuo ašutinės virvės, nors pats nelabai žinau, kur aš... Tik kraujo raudonumo saulėlydis dar duria į širdį... Tik grotuoto bažnyčios lango šešėlis bučiuoja Mariją, kažkaip keistai liesdamas jos kaktą, akis, lūpas... Paskui juodu rūbu slenka žemyn... žemyn... žemyn.  Kol visa susilieja į nematoma, negirdima, nejaučiama...
pagulbis

2005-07-20 23:11:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): pagulbis

Sukurta: 2005-07-22 00:17:21

Taip Tina, žmonės turi tokią ydą - numirti.

Vartotojas (-a): Tina Rein

Sukurta: 2005-07-21 15:58:19

Nelabai įkirtau pabaigą... Tipo- numirė? Man trūksta kažkokio išbaigtumo... Šiaip visai įdomiai skaitėsi...