Po kojom smėlis byra.
Akmuo saulės neištvėrė.
Degina basas kojas.
Strazdanas ant rankų skaičiuoju.
Atminties labirinte, toli nuo visokio triukšmo,
Minotauru atvaizdas blaškosi,
Laukiniais balandžiais ant peties nutupia.
- Aš tave iš rankų virpėjimo pažinsiu...
Samanos karščiu alsuoja.
Saulė pamiškę degina.
Didelėms, rudoms skruzdėlėms
Cukrus iš rankų byra.
Atmintis – į raizgus pakliuvęs paukštis.
Tu – tinklas, Aš – paukštis.
Mano žvilgsnis ties tavuoju apsistoja
- Aš tave iš žibančių akių pažinsiu...
Luna_
2007-05-14 07:18:57
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): žuvėdra
Sukurta: 2007-05-17 13:53:27
Nuostabus.
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-05-14 19:38:55
Gražu :)
Anonimas
Sukurta: 2007-05-14 13:12:20
paskutinės eilutės atsisakius, būtų puikus darbelis.
glaudžiu pas save:)
ypač patiko:
- Aš tave iš rankų virpėjimo pažinsiu...
skausminga, jausminga, tikra.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-05-14 10:20:27
Gražus kaip pati vasara :)
Anonimas
Sukurta: 2007-05-14 09:41:27
Labai gražu, ypač pabaiga.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-05-14 07:38:17
Tikrai patiko;
tik čia citata: "Didelėms, rudoms skruzdėlėms
Cukrus iš rankų byra." --- nerašyčiau cukrus, kelia į kažkokį vaikišką žanrą, "tipo ledo rūmuose nuo seno senis šaltis sau gyveno ir turėjo jis anūką šaltanosį ledinuką" -- gal /sausa smiltis/, ir panašiai; na man labai muša tas cukrus skruzdžių rankose - multiplikacinis filmukas pasidaro, visai kita dvasia; o kūrinys tikrai patiko;