Normalių kelių Fort Demidovo prefektūroje, kaip ir bet kurioje kitoje stepių prefektūroje, nėra – tik painus šunkelių tinklas, kurį išvažinėjo įtvirtintuose vienkiemiuose gyvenantys fermeriai, kad sunkvežimiais ir traktoriais pasiektų nuo sodybų nutolusius laukus. Šiais keliukais Artiomas ir pajudėjo nuo ūkio prie ūkio, nuo vienkiemio prie vienkiemio, per laukus, daržus, plantacijas, ganyklas. Važiavo vakar pirktu transportu – didele lyg sunkvežimis skardine dėže su šešiais varomais ratais ir galingu traktoriaus varikliu. Iš įvairiausių markių automobilių, traktorių ir bulviakasių mazgų sukonstruotą kriokiantį monstrą jiems pardavęs vietinis auksinių rankų meistras išdidžiai pavadino savo šedevrą visureigiu ir garantavo, kad bent jau šioje prefektūroje nėra tokių kliūčių, kurių neįveiktų jo gamybos žvėris.

Vairavo Artiomas. Rudolfas sėdėjo šalia, nurodinėjo, kur sukti, kad nepaklystų šunkelių labirinte, kad nenuklystų, kur nereikia.

- Nesuk į vakarus, skystagalvi! Ten hercogo žemė! – šūkaliojo šturmanas. – Tiesiai važiuok, jeigu dar nori šiek tiek pagyventi!

Artiomas nuvažiavo tiesiai.

- Kieno, sakei, ta žemė? – atsisuko.

- Naujosios Bavarijos hercogo Krebso. Senis paskelbė savo valdas hercogyste, šeimos narius apdalijo titulais ir jau ketvirtus metus pliekiasi dėl ganyklų su kaimynu Ogurcovu iš Roslavlio.

- O šitas kas per tipas? Gal caras?

- Prezidentu save vadina. Kažkada buvo Fort Roslavlio prefektūros šerifas. Paskui išvijo prefektą, paskelbė savo asmeniškas valdas ir užgrobtos prefektūros teritoriją nepriklausoma valstybe, o save paskyrė prezidentu.

- O valdžia?

- O ką valdžia? Ogurcovas turi beveik 5000 ginkluotų samdinių. Ką tokiam padarysi?

Artiomas nusišiepė. Hercogai, prezidentai… Cirkas…

Kai Rudolfas užsiminė, jog dvarininkų peštynėse vien pernai žuvo dvylika žmonių, ironiška ir atlaidi šypsenėlė pranyko Artiomui nuo lūpų. Tai jau ne cirkas. Ne iškvaišusių iš neturėjimo kuo užsiimti provincijos turčių žaidimėliai. Žemėje, prieš 500 metų irgi viskas nuo to prasidėjo. Vakarų civilizacija žlugo – anarchija, chaosas, suirutė, žlugusios valstybės, kurių niekas nebevaldo… Pamažu iš visos šios marmalynės ėmė kilti nauji vadai. Kažkurioje valstybėje kažkoks politikas, didelio miesto meras, sugebėjo išlaikyti savo mieste valdžią. Kitame didmiestyje tvarką atkūrė buvęs mafijos tėtušis, padedamas savo banditų. Dar kažkur ištisą provinciją ėmė valdyti dabar jau nebeegzistuojančios armijos generolas. Arba dar vienas visiems žinomas istorinis faktas – milžinišką Uralo ir Vakarų Sibiro rajoną į savo rankas paėmė šutvė verslininkų, vadovaujamų milijardieriaus Luko Gaudrio, lietuvių kilmės rusų oligarcho, kuris įkūrė dabartinę Tarpjūrio monarchų Gaudrių dinastiją… Žodžiu, chaoso apimtame pasaulyje valdžią ėmė žmonės, turintys išteklių ir priemonių tai valdžiai išlaikyti. Tokios tvarkos salos suirutės vandenyne vis plėtėsi, neišvengiamai prasidėjo naujųjų valdovų susirėmimai – stipresni rijo silpnesniuoseiu. Būtent iš šių žmonių – niekam anksčiau nežinomų biznierių, generolų, gangsterių ir iškilo dabartiniais monarchai. Ir kas žino… - mintijo vairuodamas visureigį Artiomas. – Galbūt po šimto metų šitų juokingų dvarininkų Krebso ir Ogurcovo, šiandien besipešančių dėl ganyklų, pavardės kels Alverono gyventojams tokią pat pagarbą, kokią žemiečiui dabar kelia Orlovo, marsiečiui – Deviso, heiliečiui – Guptos pavardės…

Alverono šviesuliui Heiliui užkopus į zenitą, visureigio skaitiklis pritiksėjo 210 nuvažiuotų kilometrų. Visa bėda, kad važiavo jie zigzagais, darydami didžiausias kilpas ir alkūnes – keliukai toli gražu ne visada veda tiesiai link pelkių. Tiesia linija, sprendžiant pagal žemėlapį, jie pasistūmėjo į šiaurę truputį mažiau kaip 100 kilometrų. Mažiau nei pusė kelio šiaip ne taip įveikta.

- Kur mes važiuojam? – jau nežinia kelintą kartą paklausė Rudolfas.

- Į šiaurę.

- Matau, ne aklas. Bet juk šiaurėje – stepė. Laukinė. Be žmonių. Už stepės – pelkės. Už pelkių – Giria. Už Girios – vėl stepė… - pasiekęs vandenyną priešingame žemyno krante, Rudolfas nutilo. Paaiškinimo ir šįsyk nesulaukė.

Netrukus jie priburzgė prie kažkokio upeliuko. Už jo – runkelių laukas. Tolumoje – sodybos stogai. Artiomas atsargiai pervažiavo siauru mediniu tilteliu ir išsuko visureigį į pievą tarp upokšnio ir runkelių. Išjungė variklį.

- Pusiaukelė. – žvilgterėjo į skaitiklį. – Pusiaudienis. – užmetė akį į laikrodį. – Pietūs. – paskelbė. – Kurk ugnį, vaiki.

Pavalgė tylėdami. Rudolfas prakalbo tik tada, kai prisikimšę pilvus ir susitvarkę, abu sugriuvo ant žolės valandžiukę nusnūsti. Po sočių pietų nesinorėjo iškart lipti į visureigį ir vėl kratytis per duobes.

- Klausyk, Artiomai, aš rimtai klausiu. Kur, po velnių, mes važiuojam?

Artiomas nusižiovavo, užsimaukšlino beisbolo kepurės snapelį žemiau ant akių, kad šviesulys nespigintų.

- Į stepę.

- Į laukinę stepę? – pasitikslino Rudolfas.

- Dar truputėlį toliau.

Rudolfas net atsisėdo iš nuostabos.

- Nori pasakyti – į pelkes?! Pas trolius?! – išpūtė akis.

Artiomas susidomėjęs pažvelgė į jį iš po kepurės.

- Kas yra? Šlampa kelnės?

Pasibaisėjęs Rudolfas išklojo jam viską, ką galvoja apie laukinius, primityvius, žaliakailius kraugerius čiabuvius. Artiomas tuo tarpu užsigalvojo apie savus reikalus, apie savo kelionės tikslą. Kažkoks vimanas pliumpterėjo į pelkes… Kažkoks Devisas atskrido iš Saulės sistemos… Kas jis toks? Ką vežė, jeigu Mokslo Kontrolė pakėlė vėją Heilyje ir Alverone? Matyt, būtent kažką vežė, jeigu Ordinas liepė tarp nuolaužų pasikapstyti, ko nors įdomaus paieškoti…

Vien klausimai ir spėlionės, o atsakymas – kažkur pelkėse.

Rudolfas vis baisėjosi. Kelionė jam, aišku, patiko. Velniškai pasisekė, kad iš policijos jį išpirko būtent Artiomas, ne koks fermeris ar dvarininkas, kuris verstų jį nuo aušros iki sutemų plušėti plantacijoje už dubenį sukirmijusios mėsos. Kita vertus, berniūkštis niekaip negalėjo suprasti, koks perkūnas neša Artiomą į pelkes, kur nė vienas blaiviai mąstantis alveronietis kojos nekeltų. Vienas iš dviejų – arba šeimininkas nesupranta pavojaus masto, arba…

- Viskas aišku. Tu gangsteris. Važiuoji pas trolius žaliavos narkotikams pirkti – visokių žolelių, šaknelių, šungrybių… Atspėjau?

Užsigalvojęs Artiomas nenoromis atsimerkė, atsisuko.

- Gal tau visą biografiją trimis egzemplioriais pateikti? Ne tavo reikalas, kas esu, vaiki. Beje, jeigu jau apie tai prakalbome… - kažką prisiminė. – Dabar kaip tik gera proga išsiaiškinti nesusipratimą, susijusį su tavo paties asmenybe. Būk geras, atnešk iš visureigio krepšį.

Sotus, aptingęs vaikėzas niurzgėdamas iš nepasitenkinimo atsikėlė, atnešė krepšį su asmeniniais Artiomo daiktais.

- Še. – nudrėbė ant žolės ir vėl prigulė, neramiai žvilgčiodamas į šeimininką. Užuomina apie asmenybę kažkodėl sukėlė jam nerimą.

Artiomas iškniso iš krepšio spalvingą paketą.

- Gaudyk. – mestelėjo Rudolfui. – Dovanoju. Pamaniau, gal pravers kelionėje, jeigu užtruksim ilgesniam laikui.

Rudolfas susidomėjęs pavartaliojo dovaną, paskaitinėjo užrašus. Supratęs, kas čia per daiktas, baisiausiai pasipiktino.

- Tu ką – trenktas? Kuriems velniams man reikalingi bobiški higieniniai paketai?!

Artiomas nusišypsojo.

- Vis dar nereikalingi? Keista. Tavo amžiuje…

- Gal tu iškrypėlis?

- Liaukis.

- Dievaži, nenormalus. – jau ne taip tvirtai pratarė vaikėzas.

- Kaip tave iš tikrųjų šaukti?

- Atsikabink.

- O pavardė?

Triuškinantis Rudolfo, o gal ne Rudolfo, žvilgsnis vėl nepaveikė šeimininko. Nudelbė akis ir staiga nuraudo lyg uoga.

- Kaip tu supratai?

- Na žinai! – dabar jau Artiomas pasipiktinęs pakėlė balsą. – Tu, matau, laikai mane visiškai baigtu idiotu. Po perkūnais, aš gi turiu akis, vaikuti! Matau mielą veidelį, dailias kojytes. Be akių turiu dar ir ausis. Netgi dvi. Ir abi jos nuolat girdi skambų mergaitišką balselį, labai malonų, turiu tau pasakyti. Galbūt tau pasirodys keista, bet tarp ausų turiu dar ir smegenis. Protauju, stebiu aplinką ir žmones, darau išvadas. Stebiuosi drovumo priepuoliais, kurie tave staiga ištinka, kai reikia persirengti ar nusirengti prieš miegą. Galų gale, kur tu matei vyrą, kuris šlapintųsi atsitūpęs?

- Ach tu bjaurybe! Spoksojai kaip aš… šįryt… krūmuose, už miestelio… - mergina dar tirščiau nuraudo.

- Netyčia pamačiau, nepyk.

Mergina karčiai nusišypsojo.

- Juk supranti, kodėl apgaudinėjau farus.

Artiomas linkterėjo. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių jiedu su Niku išpirkinėja moteris mugėse. Paskui išveža į Pakrantę, naudodamiesi ryšiais nusikaltėlių pasaulyje suorganizuoja joms naujus dokumentus, ir paleidžia į visas keturias puses, davę pinigų naujo gyvenimo pradžiai.

Kita priežastis – gilus įsitikinimas, jog turtais reikia dalintis. Į Alveroną jie kiekvieną savaitę veža techniką, o namo, į Diomedą – delikatesus: augalus ir gyvūnus, kurių neįmanoma auginti ir veisti Imperijos planetose ir, juo labiau, kosminėse stotyse. Aparatai už skanėstus. Barteris. Už 1000 kronų vertės laužo krūvą alveroniečiai jiems prikemša 10 konteinerių maisto. Diomede delikatesus graibstyte išgraibsto prabangūs restoranai, jiedu tiekia produktus netgi paties imperatoriaus stalui. Šimteriopas pelnas. Suradę tokią aukso gyslą, draugeliai nebežino, kur pinigus dėti. O svarbiausia – taip lengvai juos pelno ir tiek daug, jog net kažkaip neramu darosi, todėl nutarė ką nors gero nuveikti. Pastatė senu rusų pirklių papročiu keletą šventyklų, šimtus tūkstančių paaukojo vienuolynams, kad šie turėtų iš ko labdarą neturtėliams dalinti, o paskui apie vergų turgus prisiminė. Už kyšius panaikinę moterims teistumą, kontrabandininkai suteikdavo joms šansą pradėti naują gyvenimą. Toliau – jų pačių reikalas – užsikabins, pasinaudos proga, ar vėl nusiris į duobę.

- Nežinau, kaip tu tikėjaisi mulkinti farus ištisus tris mėnesius, bet priežastį suprantu. Bijojai pakliūti į nagus susmirdusiam senberniui fermeriui, kuris niurkytų tave lovoje per visą vasarą.

Mergina dar labiau paniuro.

- Kuo tu vardu?

- Maja.

- Bitutė Maja. – švelniai nusišypsojo Artiomas, tokia nauja ir nelaukta veido išraiška gerokai nustebindamas tarnaitę. – O iš kur tą Rudolfą ištraukei?

- Nežinau. Šovė į galvą ir tiek.

- Kaipgi taip atsitiko, kad tokia gležna miesto mergaičiukė valkiojasi po stepę, vagiliaudama vištas?

Demaskavimo išmušta iš vėžių Maja jau spėjo atsipeikėti, vėl pasišiaušė lyg šnypščianti katė.

- Atsiknisk! Rūpinkis savais reikalais, o maniškius palik man!

Iki vakaro jiedu visgi prisikapstė iki numatyto šios dienos tikslo – šiaurinio Demidovo prefektūros pakraščio. Kartu tai buvo ir stepės pakraštys. Toliau – pelkės ir Giria. Paslaptingas, baugus trolių pasaulis. Jiedu atvažiavo į pasienį, skiriantį dvi civilizacijas, dvi kosminių sutvėrimų rases.

Nakvoti nutarė gerai įtvirtintame ūkyje, turbūt jau paskutiniame prieš trolių valdas. Ūkininkas, sužinojęs, kur keleiviai ruošiasi rytoj išvažiuoti, mąstė panašiai kaip Maja ir kaip mąstytų tokiu atveju bet kuris alveronietis. Pas trolius keliauti gali arba visiškas beprotis, arba Pakrantės narkomafijos tiekėjas, palaikantis su čiabuviais abipusiai naudingus prekybinius santykius, kurių dėka miestiečiai apsirūpina narkotikais, o troliai – ginklais kovai prieš stepių fermerius. Pasikalbėjęs, įsitikinęs, kad Artiomas ir jo palydovė – ne psichai, fermeris ėmė elgtis su jais taip, kaip ir dera elgtis su banditais, galingos nusikaltėlių organizacijos atstovais, kai iki artimiausios policijos nuovados – beveik 200 kilometrų. Padengė stalą, pasirūpino kitais nekviestų, nepageidaujamų, bet ir neišprašomų svečių patogumais ir, suprantama, nieko neklausinėjo. Fermerienė su fermeriukais išvis nesirodė. Kažkur nulindo, pasislėpė, tarsi Artiomas su Maja būtų kokie raganiai, galintys nužiūrėti pikta akimi.

Sutemo. Laikas gultis, kaupti jėgas rytojui. Kažin ar pasiseks toli nuvažiuoti visureigiu, juk priešaky laukia pelkės, tad nusimato daug darbelio kojoms. Jiedu su Maja užsidarė jiems paskirtame kambaryje, prie vienintelės čia esančios lovos, sužiuro vienas į kitą, nežinodami, katram dabar labiau tinka pasiaukoti, voliojantis iki ryto ant grindų – šeimininkui, ar tarnaitei, vyrui ar moteriai.

- Ne. – pareiškė galiausiai Artiomas. – Ant grindų tikrai nemiegosiu, nežiūrėk į mane šitaip. – nusimetė marškinius, nusimovė kelnes, dribo į lovą. – Eikš. – prisiplojo prie sienos. – Sutilpsim kaip nors, jei nesispardai per miegus.

Kiek padvejojusi, Maja visgi šmurkštelėjo po antklode. Kelias minutes stenėdama kuitėsi, nusirenginėjo, paskui iškišo ranką su drabužiais, padėjo juos ant kėdės šalia lovos. Žvilgterėjęs į juos Artiomas suprato, jog ant merginos beveik nieko neliko. O jinai suprato tai, ką suprato jis.

- Tik pamėgink grabaliotis! – įspėjo. – Šeimyną nurausiu!

- Labai tu man reikalinga. – nusiviepė Artiomas ir jau tiesė ranką gesinti šviesą, bet žvilgsnis staiga užkliuvo už keturių kristalų, žibančių lempos šviesoje prie veidrodžio, nukrauto kažkieno, tikriausiai fermerio dukters, kosmetika ir šiaip visokiais niekučiais.

- Ką ten pamatei? – susidomėjo Maja, nustebinta staigiai persimainiusios Artiomo veido išraiškos.

- Atvesk šeimininką. – paliepė tasai, ropšdamasis per ją iš lovos.

- Eik po velnių, aš ką tik atsiguliau! – užprotestavo Maja, paskui sunkiai atsiduso, prisiminusi, kas esanti. – Gerai jau, gerai. Nusisuk. Aš gi beveik nuoga.

Likęs kambaryje vienas, Artiomas apžiūrėjo kristalus atidžiau. Antpirščio dydžio, žydri lyg giedras žiemos dangus mineralai, nušlifuoti briliantiniu metodu. Viduje – inkliuzai, tik ne musės ar uodai, kaip gintaro gabalėliuose, bet degtuko galvutės dydžio metaliniai rutuliukai.

Heiliečiui net kvapą užgniaužė, kai galutinai suprato, kas čia per daiktas.

Maja atvedė užsimiegojusį, pasišiaušusį fermerį.

- Iš kur gavai? – parodė kristalus Artiomas.

- Šituos? – ūkininkas baisiai nustebo, kad svečiai išvertė jį iš lovos dėl tokių niekų. – Troliai iš pelkių atnešė. Žmona iškeitė juos į pintinę kiaušinių, kad jie kur prasmegtų!

- Prekiauji su troliais?

- Kartais prekiauju, kartais kariauju – visko pasitaiko. Kaimynų gentis nepiktybiška, bet būna, kad atsibasto svetimi. Kas čia? – jį ir patį pagavo smalsumas. – Rodžiau giminaičiui iš Fort Demidovo, jis juvelyras, Pakrantėje parduotuvę turi. Sakė – stiklas. Žmona, kai tai išgirdo, vos priepuolio negavo. Galvojo, apmaus kvailus laukinius, nusipirks ketvertą brangiakmenių už kelis kiaušinius, o tie beždžionės ją pačią kaip paskutinę laukinę išdūrė…

- Ar troliai nesakė, iš kur juos gavo?

- O kaipgi? Pasakojo, kad į pelkes kažkoks lėktuvas pliumpterėjo. Aš ir pats mačiau, pievą šienaudamas, kaip nustaugė, rūkdamas, žemyn, sprogo kažkur šiaurėje, net langai subarškėjo. Kitą dieną atėjo troliai. Akmenukus rado kabinoje, tarp sudegusio lakūno likučių.

- Daugiau nieko nerado?

- Nežinau. Jeigu ir rado, tai neatnešė.

Štai jinai – aliarmo Mokslo Kontrolėje priežastis. – pagalvojo Artiomas. – Įdomu, kas per tipas tasai Devisas? Gal Budrusis, gal inkvizitoriai jį demaskavo Saulės sistemoje kaip Ordino narį, todėl ir vijosi net iki Heilio? Bala žino. Svarbu, kad archyvas vėl pas Ordino agentą. Nepakliuvo inkvizitoriams ar kitiems pašaliniams į nagus. Užduotis atlikta.

- Aš juos perku, tėvuk. Duosiu dešimt kronų.

Reikėjo iškart pirkti, o paskui klausinėti. Būtų ir puskronės užtekę. O dabar galutinai pabudęs iš miegų fermeris pajuto susidomėjimą svečio balse.

- Juokaujat, pone? Dešimt kronų? Čia, aišku, ne deimantai, bet akmenukai gražūs, įdomūs. Su žmona nusprendėm atiduoti giminaičiui, kad kokį papuošalą iš jų padarytų. Dukrai greit aštuoniolika, bus dovana.

- Penkiolika.

- Leila tų popiergalių ant kaklo per išleistuves mokykloje nepasikabins.

- Bet nusipirksi penkias ar šešias pintines kiaušinių.

- Po velnių! Neprimink man tų prakeiktų kiaušinių! – supyko fermeris.

- Dvidešimt kronų.

- Šimtas! – fermeris net užsimerkė nuo savo įžūlybės, ištaręs tokią beprotišką kainą.

Artiomas leipo mintyse juokais. Dieve mano! Šimtas kronų! Penkios Heilio imperijos kronos pagal šios dienos keityklų kursą! Dėžė alaus storulio Niko bare! Milijonai žmonių visoje Galaktikoje velniui sielą užstatytų už galimybę bent akies krašteliu pasižiūrėti, kokios žinios slepiamos Budriųjų archyvuose, o šitas…

Daugiau nebesiderėdamas, įdėjo kaimiečiui į delną naujutėlę, traškančią šimtinę. Fermeris skubiai pasišalino, kol trenktas miestelėnas nepersigalvojo. Maja pagręžiojo smiliumi sau smilkinį, parodydama, ką galvoja apie komercinius šeimininko sugebėjimus. Artiomas meiliai jai nusišypsojo.

Budriųjų archyvas… - mintijo, užgesinęs šviesą ir klausydamasis lygaus jau užmigusios bendrakeleivės alsavimo. – Kas žino, kokios paslaptys slypi kristaluose, kiek milijardų visa tai kainuotų, pavertus nuo žmonijos paslėptas žinias, atradimus ir technologijas pinigais…