Nesukursiu aš naujo pavasario.
Jis ateis su varveklių lašais,
su švelnučiais kačiukais pakriaušyje
ir žibučių žiedais mėlynais,
su kovo lietum ir audra
ir grįžusios pempės „Gyvi!“.
Žengs pavasaris kaimo gatve, –
nebandysiu aš jo sulaikyt.
Skris su vėju balandžio šviesoj,
(mėnesienoj žolė prasikals).
Nesukursiu aš naujo pavasario,
kurs ateina iš žiedo obels.
Nuo senovės yra surėdyta
ir ne mano valioje bus,
kad išauš ir birželio rytas,
ir pavasaris neužsibus.
Jis išskris atgalios netikėtai,
vasarai bučkį pasiųs...
žalią pavasario lietų
ir ateinančius vasaros karščius...