- Kodėl tu toks tikras, kad jis ne per skystas?
- Žiūrėk, ten lijo vakar, o šiandien ta bala buvo uždengta – purvas beveik išdžiūvo, pasidarė kažkoks susidrusmstęs, su daug dumblo. O štai šiandienės balos net blizga, vanduo toks skaidrus, tarsi gyvas. Visada taip, jei purvas senesnis nei vienos dienos, nors peilį imk ir riek jį – toks kietas.
- Žinai, mano mama sako, kad tu nenormalus, juk akmenys nekalba, nors tu tai nuolatos kartoji, o ir namai patys nevaikšto.
- Jeigu taip, leisk paklausti, kaip anas namas atsidūrė ant kalvos?
- Jį stato Alksnėnas, jau antri metai kaip stato.
- Visai ne, tai Augio namas.
- Ką tu čia kalbi, Augio namą nugriovė prieš...
- ...prieš du metus visi pamanė, kad namą nugriovė, o iš tikrųjų jis tik nusprendė persikelti ant kalvos ir kiek atsinaujinti. Ir viskas tik dėl to, kad kažkada tai tebuvo molinė trobelė, nulipdyta iš purvo. Tik purviniai daiktai gali judėti taip, kaip nejuda niekas kitas.
Užsispyrėliui Mantui ėmė nusibosti nuobodžios Vitalijaus kalbos ir jis tik pasipūtėliškai išdrožė nueidamas:
- Bet tu tikrai nenormalus. Namai nevaikšto...
Mažasis Vitalijus jau spėjo priprasti prie pašaipių kaimynų kalbų, o jis pats niekada nedrįso abejoti savo teisumu.
Kartais pas berniuką atsliūkindavo juosvas ilgaplaukis katinas didele ilga ruda uodega, kuri visą laiką sukiojosi aplink Vitalijaus kojas, švelniai kutendama basas pėdas. Berniukas katiną vadino Toto.
- Kaip manai, ar šiandien dar ką nors pagaminsim?
Katinas rimtai pažvelgė į berniuką ir šis tarsi suprato, ką gyvūnas nori jam pasakyti.
- Sakai laikas? Na, gal tu ir tiesus, o štai ir žiūrovai renkasi. Pradėkime lipdyti tą raktą.
- Ei, žiūrėkit, ir vėl Vitalijus kalbasi su katinu, o aš taip tikėjausi, kad jį jau pervažiavo – panašus kilimėlis gulėjo patiestas ant plento vakar dieną.
Toto tarsi sustingęs spoksojo į Vitalijaus rankas, kuriose klampus purvo gabalas po truputį ėmė įgauti formą.
- Ką šįkart lipdai, nevykėli? Gal liežuvį katinui, kad pagaliau turėtum su kuo pasikalbėti?
Vaikino kalbą nutraukė juoko banga, tačiau atrodė, kad niekas negalėtų atitraukti Vitalijaus nuo darbo. Susirinkęs būrelis apspito baloje sėdintį berniuką su katinu sau prie kojų, tačiau niekas nedrįso prieiti ir iš arčiau pasižiūrėti, ką gi jis ten lipdo. Lauke nežinia iš kur pasklido sunkus rūsio kvapas, o Vitalijaus kišenėje dunksėjo kažkoks daiktas. Matydami, kad neišpeš iš berniuko nė žodžio vaikai ėmė skirstytis kas sau. Mergaitės išsitraukė iš kišenių virvutes ir nušokčiojo per balas kažką niūniuodamos apie vėlyvą pavasarį, berniukai susirado sukiužusį futbolo kamuolį ir patraukė ieškoti tinkamos vietos žaidimui. Vangesni išėjo namo - pas savo niekad nenuvargstančius draugus – kompiuterius. Šalia Vitalijaus liko tik Robertas, priekabiausias kiemo vaikas.
- Tai ar pasakysi pagaliau, ką tu čia darai?
Vitalijus labai nenoriai pakėlė galvą ir atidžiai pažvelgė į berniuką savo ryškiai žaliomis akimis.
- Stebėk, jei nori. Galbūt kitą kartą domėsies mažiau.
Robertas nepatenkintas tokiu atsakymu įsižiūrėjo į daiktą Vitalijaus rankose. Berniukas laikė tikrų tikriausią raktą, tokį, kokį senelis visada nešdavosi į rūsį - ilgu kotu ir įmantriai išraityta galvute. Niekas tokių raktų jau nebeturėjo, nebent trenkti senoliai tokiu raktu rakinama spyna saugojo treti metai nedygstančias, bet vis dar brangias bulves namo rūsyje.
Vitalijus lėtai nusišypsojo Toto ir ėmė traukti iš kišenės kažkokį sunkų daiktą. Tai buvo ne kas kitas, o didelė senovinė spyna, tokios pat blankios pilkos spalvos kaip ir raktas. Robertas stovėjo nieko nesuprasdamas. Kada gi Vitalijus spėjo susirasti raktą, jeigu visą laiką prasėdėjo šalia gniaužydamas rankoje gabalą purvo. O štai dabar nei iš šio, nei iš to tas gniužulas pavirto raktu taip derančiu prie spynos.
- Laikas, Toto?
Katinas rimtai žvilgtelėjo į berniuką.
- Žinoma.
Visiškai sutrikęs Robertas nebegalėjo nieko pasakyti tik spoksojo į pravertą katino burną laukdamas kol jis dar ką nors ištars. Tačiau šis tik sėdėjo šalia berniuko ir žiūrėjo, kaip jis iš lėto deda spyną ant žemės, o ši nepalikdama jokios žymės tarsi susminga į ją. Praėjus porai sekundžių spynoje atsidūrė ir raktas. Akimirką visi stovėjo sulaikę kvėpavimą ir laukė, kas atsitiks. Raktas iš lėto ėmė suktis ir žemėje atsivėrė gal metro pločio plyšys pro kurį tuoj pat nėrė Toto, o jam iš paskos ir Vitalijus. Dar akimirka ir jis užsivėrė ir nei spynos, nei rakto neliko nė žymės. Robertas stovėjo visas drebėdamas ir kiek kojos neša pasileido namo.
Kitą dieną berniukas mirtinai bijojo net pažvelgti pro langą, ką jau kalbėti apie ėjimą į gatvę. Pagaliau vakare įsidrąsinęs užsilipo ant palangės ir įsistebeilijo kieman. Įėjusi į kambarį mama nesuprato, kodėl jos vaikas ėmė taip staigiai blykšti. Tą akimirką Robertas galėjo prisiekti, kad toje pačioje vietoje, kur vakar dingo Vitalijus, gulėjo Toto ir tingiai uodega vaikė muses.