Atėjo laikas, nudžiūvo tau mano dovanotos gėlės,
Nukrito ir suvyto, supuvo
Jausmai ir tai, kas tarp mūsų visą laiką buvo.
Išnyko ir į dulkes visas grožis virto.

Aš nekenčiu meilės, ir tu tai žinai,
Aš nekenčiu ir to, kad tave įsileidau per giliai!
Tu įkandai ten, kur įkandus skausmas žudo negyvai.
Ir dabar sakyk man atvirai,
Koks skonis meilės, kuri miršta,
Kurią tu nužudei!

Nuodai, kurie verčia rėkti naktimis.
Aš vis dar tai jaučiu...
Neužmerkiu akių.
Nesugyja tavo man padaryti randai.
Tūkstančiai jausmų, kurie dega manyje,
Ir vienas iš jų man vis primena tave.

Aš nekenčiu meilės, ir tu tai žinai,
Aš nekenčiu ir to, kad tave įsileidau per giliai!
Tu įkandai ten, kur įkandus skausmas žudo negyvai.
Ir dabar sakyk man atvirai,
Koks skonis meilės, kuri miršta,
Kurią tu nužudei!