Šviesa iškritus rauplėmis juoduoja,
naktis išlieja žvilgumas žvaigždėtas.
Negaila nieko, tik truputį skauda –
širdis į krešulių upes įstrigo.

Ir dyla pilnatys ant lauko riekių,
korėti plaučiai iš miglos ištrūkę
atsiveria koriais ir stebinčiai nušvinta –
pasvyrame po baltu trešnių luotu.

Kai tiek vilionių ar draugų išplyšta,
tiek rankų nebetenka pirštų,
lietus kai srūvi tau į luoto širdį –
išplauktumei pro stiklo ledą tirpų.