Užsikrėtęs sakraliu liūdesiu
čiuožia erelis belaidžiu stogu,
išperka miegą sau būsimą -
ratai kol kas tebestovi.

Vidur mašinų durpyno
plunksnos nubyra lyg šukės
sparnai vėl iš veidrodžio gimė
ir niekas jų kilt neišjudins.

Žaliam laukui deginant akį
blykstels nagai ant asfalto
ir skries paukštis dangų užmatęs
apvirtusį, žemėj iškaltą.