Ievos kambaryje vakaras. Už lango raminančiai sriūbauja vėjas. Kambaryje jauku, nes visas grindis dengia pripiešti popieriaus lapai. Ievos akyse mirga tūkstančiai formų, nors dauguma jų dabar atrodo bemintės. Kartkarčiais Ieva pasuka galvą ir dėbteli į suglamžytų lapų krūvelę ir dar sveiką, bet jau pasmerktą lapą ant stalo. Kolurijos, paralelės, ekliptikos, saulėgrąžos, zodiakai, poliai, dienovidžiai, punktai ir matai, dangaus ir žemės sferos, planetos, žvaigždės, ūkai ir galaktikos... Didžiosios dienos: vasario pirmoji, naktis į gegužės pirmąją, rugpjūčio ir lapkričio pirmosios... Negi visa tai sutalpinsi apgailėtiname popieriaus lape? Ar nors ir didžiausioje drobėje? Net išsinėrus iš odos, atrodys blankiai. Ieva tingiai praveria stalčių, sugraibo cigaretę ir eina į balkoną.
Anuomet Narcizą ji vis dėlto perprato. Kada viskas prasidėjo iš naujo, jau pirmuose eskizuose jo veidas ėmė prarasti pernelyg stipriai išreikštą vyriškumą. Bruožai švelnėjo ir vienu metu buvo beįgauną panašumų su belyčiu Bakchu, bet Ieva tai laiku pastebėjo ir viską ištaisė. Sekančių dienų piešiniuose Narcizo veide radosi vis daugiau moteriškų bruožų, kol, galop, dar keletui jų prasismelkus, Ieva pažino save ir išsigando. Netrukus ryškiausi Ievos bruožai buvo pakeisti panašiais, tačiau beasmeniais. Ieva dešimtis kartų keitė Narcizo veido išraišką, derino jame vyriškumą ir moteriškumą, trynė, o po to pildė tarp jų atsirandančią tuštumą. Šiai dienai tas darbas dar nebuvo baigtas, tačiau esmė Ievai jau buvo aiški...
Parke kranksi varnos. Išsikvėpęs vėjo gūsis susipainiojo gretimo medžio šakose ir dabar inkščia it šuo. Ieva liūdnai šypsosi. Jos kūną šį vakarą glosto tik šaltis. Ieva ilgisi. Bet ne žmogaus ir ne dievo. Ji ilgisi namo pamiškėje – paskutinės tėtės dovanos. Vedęs eilinį kartą, o vedė jis geriausią Ievos draugę, tėtė nupirko Ievai vienkiemį. Poilsiui... O gal, kad nepyktų. Naivusis tėtė... Niekuomet nesubręsiąs niekšelis... Draugė nebuvo verta tokių išlaidų, bet dovaną teko priimti ir sakyti “ačiū”. Ieva trumpam prisimerkia tarsi bandytų ką prisiminti. Tačiau tai apgaulė: Ieva slepia nuo pasaulio spindintį žvilgsnį. Šį vakarą, kovo pabaigoje, stypsodama balkone ir žvalgydamasi po purviną parką, Ieva ilgisi namo ir vasaros. Ji pažįsta tą namą kaip save pačią. Kartais jai atrodo, kad jei jos sielai būtų lemta įgauti materialų pavidalą, ji virstų tuo namu: tamsiu, liūdnu, dideliu... Vasarą, kada į tą miškų glūdumą atklysta niūkus liūtimi nešinas vakaras, Ieva uždega žibalinę lempą, o pro pravirą, langą vidun plūsta peteliškės. Jos gūdžiai ūžia trumpais sparneliais, gauruotos ir nerangios, jos kraičioja nuo lubų ant stalo, pataiko į vyno ąsotį, plūduriuoja ir skęsta...

Priešistorinio pasaulio gatvėje žaižaruoja žmogiškojo “aš” saulėlydis. Anapus stiklinių durų, ant gausybės lentynų, pūpso pilvoti buteliai, sulčių dėžutės, cigarečių pakeliai, šokolado plytelės, prezervatyvai, plastmasiniai indai ir kita. Pardavėjas virtos žuvies veidu tingiai žiopčioja, parimęs prie kasos aparato.
Giedrius nužvelgia lentynas. Daugybė alaus rūšių. Kvaitinantis poveikis. Po to staigiai apsunkina. Mielės. Rytą bloga... Degtinė. Vargšų paguoda. Žvėriškos laimės eliksyras. Trauktinės įvairiam skoniui ir piniginei. Rudens gėrimas. Saulei leidžiantis. Paupy... Konjakas. Kavinėje su kava. Sėdint su moterimi. Pažinčiai... Vynas. Lengvas baltas. Raudonas kaitinantis. Neatbukina. Saldus ir švelnus. Saugo saulės šviesą ir šilumą. Giedrius šypteli. Taip, vynas...
– Pradėsiu nuo maišelio pirkiniams...
Virtos žuvies veidas susikaupęs dirsčioja į vardijamų pirkinių kainas. Kasos aparatas pypsi ir blykčioja žaliais skaičiais. Neužmiršk cigarečių. Rūkysim lengvas.
Už nugaros atsiveria stiklinės durys, įleisdamos vidun keletą prieblandos gaivalų. Atsistoję greta, jie dvokia neviltim ir baime.
Neužmiršau nieko?
– Kiek skolingas?
Kiemuose tylu. Kvepia naktinės gėlės. Keletas skurdžių jų kuokštų glaudžiasi prie laiptinių ir skiedžia tamsą gailiu vienišu savo kvapu. Tyliai sušnibžda medžiai. Tai vėjas klaidžioja stogais.
Giedrius sustoja kiemo vidury. Visi langai skendi tamsoje. Viršum stogų, nusmaigstytų antenomis, viršum gauruotų medžių viršūnių kabojo šviesus vasaros nakties skliautas su keletu blyškių grūdelių – tolimų ir šaltų, primenančių rasos lašelius tamsiai mėlynoje žolėje. Gera vaikštinėti nakties gatvėmis, įstumti pirštu į butelio vidų kamštį, gurkšnoti vyną. Sustojęs ant tilto, Giedrius dešimt minučių susikaupęs spjaudė į vandenį. Sename skvere iš kažkur išdygo naktinis paukštis. Klaikiai gailus balsas...
Giedrius gurkšteli vyno ir apsižvalgo... Jis visuomet šiukšlinas, tas skveras, bet mielas. Gal todėl, kad miesto pakrašty, gal todėl, kad toks apleistas ir pro medžius nesimato gatvės, o gal dėl vaikystės?.. Netoliese, visai sugriuvęs riogso įrankių sandėliukas. Anuomet čia gyveno benamis senukas...
Tylu, virš galvos žvaigždės, kvepia naktinėmis gėlėmis, tačiau kažkas ne taip. Staiga pastebi: nebėra Narcizo skulptūros. Tik žolė prie baseinėlio išmaurota sunkvežimio padangų.

Tepaluotas besikeikiantis elektrikas turbūt rado kaukole padabintą elektros skydelį, nes netrukus sublerbė bliuzas, o baras nušvito kuklia žalsvoka šviesa. Tačiau Giedriaus akys šito nemato. Giedriaus akys pamilo vaizdą, matomą pro langą,. Giedriaus akys jį glamonėja.
Vaizdas to vertas: mažytė siaura gatvelė, įrėminta senais kaštonais, šlapias šaligatvis, šlapios ir murglinos pastatų sienos... Visa tai bėga nuokalnėn, o ten, vaizdo centre, – bažnyčia. O už jos tik stogai, nes miestas subėga į daubą. Stogai, dangus ir suplėšyti debesys. Ir Mėnulis, žvelgiąs pro debesų plyšį. Gęstančios dienos šviesoje jis vis dar blyškus, nedrąsus, ne šviečia, o atsiprašinėdamas šypsosi. Vilkų Mėnulis ir miruoliška jo šypsena...
Ko aš maivausi prieš save tarsi mugės pajacas? Mėnuo Mėnuli, tu toks... apvalus ir, matyt, tik tu teįstengtumei suvokti visą mano sielos tuštybę. Ir kalbu aš per tyliai, o jei ir garsiai, tai vis tik ne tai, ką reikia... Bet tu juk nesupyktumei už vieną kitą mielą šunybę? Man atleistum... Nagi, šok žemyn ir sėskis prie stalo: pakalbėsime kaip vyras su vyru, nes kalbėti su moterimis aš, berods, visai nebemoku. O dar geriau: krisk tiesiai į mano taurę ir maudykis gintaro spalvos starkoje, o aš išgėręs turėsiu tave pilve. Tu apšviesi visus besusidėvinčius mano dūblius ir dovanosi jiems naują, gyvenimą... Bet tu abejingas, apskritaveidi! Tu kyburiuoji virš miesto it senas dulkėtas žibintas ir tau nusispjaut į visus draugiškus pasiūlymus. Na ir eik velniop...
Giedrius atsiverčia švarų lapą ir krebžda toliau:
Atsiviliojusi vienkiemin eilinį Garnį, Ieva apgyvendina jį palėpėje. Palėpėn Garnys užkopia girgždančiais laiptais ir iškart patenka į betvarkės ir vorų karalystę...
Apvalus palėpės langas apmūsojęs ir vos leidžia vidun šviesą. Šalia lango pūpso senų rakandų krūva ir spinta be durų, o jos gelmėj nušiuręs paltas aistringai glaudžia prie savęs nuraudusią palaidinę. Tarp sienos ir lango barško dulkėti ragai, mėtosi sukiužęs lagaminas ir senos knygos. Užmaršties šydu slūgsančiose dulkėse siuva kandžių lervos. Paskui jas nespėjantys vorai alkanomis akimis seka vienas kitą. Tamsiausioje palėpės vietoje nuo neatmenamų laikų džiūsta vaistažolės. Kad ir kaip įdėmiai apžiūrinėjo, nė vienas gerbėjas nenustatė jų rūšies. “Joks tai vaistas, – galop lemena dekoracijų priveiktas Garnys. – Dievaži, tai kerėjimui skirti augalai ir kokia nors liūno ragana atsibastys naktį jų pasiimti.”
Tiesą sakant, palėpėje trūko tik vaiduoklio, kuris galbūt ir gyveno čia, slėpėsi nuo dienos šviesos apsiklojęs voratinkliais... Tačiau jei taip, tai greičiausiai buvo taiki vieniša vėlė, kadangi pilnaties naktimis įkaitusį Garnį lankė tik šikšnosparniai ir nemiga.
Jei dienos būdavo karštos ir tvankios, naktys kvepėdavo pelkiniu gailiumi ir medžiais. Senasis namas dejuodavo ir krebždėdavo tarsi vaiduoklių laivas ir jau netrukus Garnys išgirsdavo Gervę. Ji užkopdavo girgždančiais laiptais nešina žibaline lempa, nerami ir graži, ji pakildavo scenon ir klausdavo: “Ar tu pameni tą Tamsybių Giesmę, kurioje minimi į ošiančius medžius ir dejuojančią medieną įsikūniję mirusieji?” Ir nelaukdama, kol neapsiskaitęs gerbėjas sujauks vaidinimą, pati primindavo tą giesmę apie vandenį, kuris teka ir vandenį, kuris miega, apie mirusiuosius, kurių nėra po žeme, apie smilkstantį nuodėgulį ir tylą, apie medžių ošimą ir paukščio klyksmą...
Ir giesmės žodžiai nejučia atgydavo, jie grįždavo į gyvenimą, atklysdami iš tolimų tolių. Tai prasidėdavo prisilietimu, žvilgsniu, o jau netrukus Mėnulio ir lempos apšviestoje palėpėje pasigirsdavo keisčiausi visų laikų žodžiai ir keistas moters balsas – susijaudinęs ir nekantrus, besistengiąs išsakyti savo ilgesį žodžiais, tačiau žadžiai kaip mat prarasdavo reikšmę, tapdavo juokingi tarsi seniai išmoktas tekstas, kuriame skaitovas ir pats neberanda prasmės, visa, kas atrodė svarbu, blanko ir vėlei skendo nuoboduly... Gervė tyliai suleisdavo dantis į svetimą kūną, paskutinį kartą bandydama atgaivinti bejėgį nunykusių spalvų šešėlį...

Kada pasaulis eilinį kartą nesugeba tavęs suvirškinti, vemia tave lauk. Keliesi iš dvokiančios pliurzės ir valai nuo savęs tai, su kuo buvai valgytas. Paprastai tai būna žodžiai. Pavadinimai. Ištisi įvardijantys sakiniai... Brauki juos atbula ranka, jie krinta žemėn ir bjauriai tekši. Brauki juos šiek tiek apgailestaudamas ir susirūpinęs rytdiena.
Lipi iš šito. Tarsi iš nebūties. Tarsi prieštvaninis varliagyvis iš dvokiančio tiršto dumblo klipytuoji į krantą kad užkariautumei sausumą.
Vardan evoliucijos?Vardan proto?
Tiesos?..
Ne, naivuoli, vardan savęs!
Vardan purvino lango stiklo. Vardan neretai drebančių rankų. Vardan suplyšusios sapnų drobulės, vėjo baubimo ir ne tau rėkiamo “tegyvuoja”.
Galbūt vardan žodžių... Juos jau taip ilgai niekina. Kalbėdami nepaiso prasmės, rašydami kurpia panegirikas grioviakasiams arba kraujo pripampusiems uodams.
Galbūt tikrai vardan jų – žodžių? Kad taptų kuo mažiau suprantami. Kad atgautų pamirštą sakralinę reikšmę ir... Vertę.
Prieš akis natiurmortas: baltas staliuko paviršius, taurė raudono vyno, raudona piliulė ir šratinukas su užrašų knygute...

III. Skyriaus pabaiga.