Gyvenu jau seniai. Tempiu gyvybės siūlą ir, po šimts perkūnų, vis dar nenutrūko. Bėdų pilni pakampiai, šmėklos kiekvienam žingsny bando pargriaut, protą susukt ir nurident į griovį. Kam taip jos daro? Juk ir pats moku...
Vakare eidams žiūrėjau į kojas, į purvinus, bukus batus ir galvojau kiek dar čia eisiu su   tom kojom, kada jos sustos, kada nuves į tiesų kelią. Atsakymai kaipmat paaiškėjo išvydus praviras baro duris. Tą naktį ir prasidėjo...
Vakaras, žvaigždės spindi kaip spingsulės dangaus mėliuose. Viena ryškesnė ir maža, kita didesnė ir blankesnė – visos skirtingos. Visai kaip žmonės, tik vyno negeria ir agurkų nelaisto. Ištisas dienas ta nelaboji „Vinceli, agurkėlius palaistyk, bulvytes išravėk.“, o kai grįžtu iš bariuko tai nebe tokiu balsu šneka.
Tik staiga balta migla galvą aptraukė, visur minkštos sienos ir grindys tapo, debesėliai ėmė žandus glostinėti.  Kokios tai jėgos atsistot neleidžia. Dangaus skliautuose kažkas it ranka žvaigždes nubraukė, išlindo pražilusio senio portretas ir tarė:
„Vincai, Vinceli, ko dievuliui miegot neleidi, ko staugi kaip vilkas pamiškėj?“
Iš pradžių galvojau, jog Vyrga dažus nusivalė, tai dėmesio nekreipiau.
Bet kai agurkų laistyt neliepė ir mano bėdas išspręst užsinorėjo tikrai sumojau – Dievas pagaliau išgirdo.
„O, Dieve, ten danguj būdams tu turėjai viską matyti. Kaip sedėjau, gyvenau ir valgiau, kaip meilė aplink mano namus ratą apėjo, kaip praeities klaidos man kojas kaišiojo.“

Tas tik suriaumojo, užsirūkė.

„Tęsk, Vinceli, tęsk.“

Aš irgi užsirūkiau ir matau kaip apgaulės šešėliai pro mano trobos langus lipa. Bet ką man prarast? Ir toliau širdį lieju:

„Dieve, ar galėtum atvest mane į doros kelią? Ar galėtum nubrėžt linijas kur galim, eit ir kur negalim?“

Pasikrapštė pakaušį ir tarė:

„Na, kad taip nori... Še!”

Migla išsisklaidė. Plaukiu kokioj tai valtį medinėj, sutrūkinėjusioj. Nė į šoną pasukt negalima, nei sustabdyt, nei greičiau plaukt. Užnugary mano baro siluetas pasilieka, seni prisiminimai ir Vyrga ant trobos laiptų kaukianti, snarglį pučianti. Išplaukiu tiesiu keliu...
Po kelių dienų širdis suskaudo, suvirpėjo ir tyliai prabilo „ Nė muona, čia kels Dievulėliau, nė muona, nė muona.“


Išlindo senio ranka, nubloškė valtį į žolyną, išlipau ir pasileidau tekinas namolio. O tą kelią, kurį dievas man iškasė ir iš kurio vėl išsukau, nuo to laiko vadinu Nemunu. Pati širdis pasakė, jog „nė muona“.

Girdžiu „Vinceli, agurkėlius palaistyk.“
Vyrga... O tokie sapnai ne kiekvieną dieną sapnuojas.