Užsakyki man lietų, įžiūrimą tiktai pro sklendę,
Ir neliepk, bet prašyk, nes liepti seniai nemadinga.
Kai nekintamas dydis kaip garlaivis mariomis brenda,
Tik tada laikrodėliai sumaišo dienų vardininkus.

Tik tada mes pamirštam – vakar marinomės druskoj,
Degė kančios stemplėj su kaštoninėm brendžio mozaikom.
Ir praslinkus dar valandai, mirčiai, poliarinėms šventėms,
Tu atsimeni veidą, o veidas nulaižomas laiko.

Tik tada vis kartoji be miego bemieges stiklines,
O kartoti dar moki žodžius, atidaromus parai.
Aš žinau, kad bučiuojamos pėdos svetimus mina,
Užsakytoje meilėj nusakomi lietūs pabąla.