Kol Tadas kamavosi nežinioje, laukdamas pulkininko raportų, po kitais Miros kupolais, tam tikrose imperijos valdžios struktūrose buvo smarkiai dirbama, sprendžiant kitas problemas, susijusias su Gelgaudo asmeniu.

Suimtų Simonos užpuolikių anaiptol neišsiuntė iš šalies.

Simona Houp – artimas Tarpjūrio valdovo tikram dėdei Tadui Gelgaudui žmogus. Velniai žino, kas ji jam išeina – draugė ar giminaitė, tačiau yra jam artima ir to pakanka. Pasikėsinimas prieš tokią svarbią personą – rimtas nusikaltimas, be to, kvepia politika. Todėl iš policijos areštinės paleistas, laisve apsidžiaugti dar nespėjusias sesutes, tiesiog prie nuovados durų iš naujo areštavo saugumas. Bylą narplioti ėmėsi pats imperatoriaus Guptos saugumo šefas Šambo. Labai nemaloni situacija. Incidentas įvyko Imperijos teritorijoje ir tai imperatorių stato į keblią padėtį. Nukentėjusiam aukšto rango svečiui gali kilti visokių nedraugiškų minčių vietinės valdžios atžvilgiu. Todėl imperatoriaus diplomatai dabar plušo, redaguodami oficialaus atsiprašymo notos tekstą, o saugumo šefas pasiraitojęs rankoves kibo į darbą savais metodais.

Ištardyti nusikaltėlį šiais laikais visai nesudėtinga. Ko tik neprigalvojo žmonės per tūkstančius metų – įmantriausių fizinių ir psichologinių kankinimų bei triukų. Dabar visa tai išmesta į šiukšlyną. Suktą psichologą ar sadistą budelį pakeitė paprasčiausias ekstrasensas. Žmogų supa energoinformacinis laukas, jo “Aš”, jo siela. Šiame lauke slūgso visa informacija apie žmogaus praeitį, dabartį ir ateitį, visos jo mintys, prisiminimai, planai, svajonės. Tereikia nuskaityti iš ten reikalingas žinias. Kiekvienas save gerbiantis policijos ar saugumo aiškiaregis sugeba tai padaryti. Kiekviena policijos nuovada, kiekviena jėgos struktūra turi tokių aiškiaregių. Atsirado netgi nauja asmens sargybinių rūšis – ekstrasensai ekranuotojai, dengiantys šeimininką, kad jo priešams dirbantys aiškiaregiai neįsilaužtų į jo “Aš” tarsi hakeriai į svetimo kompiuterio kietąjį diską.

Tokiu būdu buvo nustatytos pasikėsinimo prieš Simoną Houp tikrųjų organizatorių pavardės. Ir dar kokios! Tiesa, Adamo Bušo pavardė Heilyje iki šios dienos niekam nebuvo žinoma, užtat Juditos Haivort grubių, vyriškų bruožų veidelis pastarąsias dvi dienas puikuojasi visose naujienų laidose.

Dvi turistės iš Penteselėjos užpuola Simoną Houp. Jas pasamdė Adamas Bušas, kuris kažkaip – aiškiaregiai neišsiaiškino kaip, kadangi pačios suimtosios to nežino – susijęs su feminisčių valstybės vadove. Dabar jau tikrai pakvipo politika. Metas informuoti monarchą.

Imperatorius leido laiką savo rūmų bibliotekoje. Papusryčiavęs, siurbčiojo vyną, dūmijo cigarą ir mąstė.

Tris salės sienas užėmė lentynos, kietai prikimštos knygų ir dėžučių su informaciniais kristalais. Ketvirtoje sienoje, per vidurį – durys, o abipus durų rikiavosi ištisa galerija portretų, iš kurių į dabartinį Heilio valdovą žvelgė protėviai, visi šeimos nariai, pradedant valstybės įkūrėju Lakšminarajanu Gupta, tuo pačiu Žemės magnatu, kuris buvo išvytas iš planetos. Tai padarė monarchai Gaudrys ir Orlovas.

Ir štai, praėjus dviems šimtmečiams, vienas iš Gaudrių klano – Tadas Gelgaudas – įžengė į Guptų šeimos valdas.

Pastarosiomis dienomis nepriklausoma Heilio žiniasklaida kaip tik apie tai ir rašo, ir labai kategorišku, kartais tiesiog isterišku tonu. Valdžiai teko įsikišti, apraminti įsiautėjusius patriotus. Heilis – ne Kinija ir ne Indija. Toks nykštukas negali leisti sau prabangos veltis į propagandinį karą su Didžiojo Septyneto valstybe, juolab, kad pats imperatorius Gupta savo protėvio skriaudėjo giminaičiui nejautė jokios antipatijos. Simpatijos, beje, irgi. Ar gali jaunas, silpnas liūtukas simpatizuoti stipriam, plėšriam gentainiui, vienam iš liūtų gaujos vedlių? Labiau tikėtina, kad jauniklis žvelgs į neįveikiamą konkurentą jeigu ne su pavydu ir pagieža, tai bent jau atsargiai ir nepatikliai.

Labiausiai Guptą pastaruoju metu jaudino buksuojanti imperijos ekonomika, tad ir bemąstant apie Gaudrį bei Gelgaudą, galvoje sukosi daugiausiai mintys apie pinigus. Ekonomine prasme šiuolaikinė monarchija yra tarsi grandiozinė holdingo kompanija, kur šalies valdovo iždas dalyvauja visų šalyje veikiančių įmonių versle kaip pagrindinis akcininkas. Iš čia ir atsiranda nesuskaičiuojami monarchų turtai, juk visi verslininkai, nuo kioskininko, atkampaus kaimelio turguje prekiaujančio ridikėliais, iki milijardinę apyvartą darančių fabrikantų ar bankininkų moka monarchui duoklę, sudarančią pusę jų pelnoplius vieas taleris, rublis, krona ir t.t. Arba perka licenziją vienokiam ar kitokiam verslui. Šitaip monarchai susikūrė politinį svertą kapitalistams tramdyti, kad nekaišiotų nosies į politiką ir kitas jiems svetimas sritis. Prasikaltėlis paprasčiausiai išmetamas iš firmos, kurią valdo pagrindinis akcininkas – valstybės iždas. O be pinigų daug nepapolitikuosi.

Degdamasis antrą cigarą, Gupta ne be apmaudo prisiminė kelionę į Žemę, kurios metu teko susitikti taip pat ir su Gaudrio ūkio ministru Goldu. Gupta nemėgo tokių slidžių, landžių verteivų, nors tai jam visai netrukdė pačiam naudotis jų paslaugomis. Dar ir dabar kyla susierzinimas, prisiminus, kaip tas žydelis pūtėsi. Trilijoninis šalies biudžetas, 150 milijonų mokesčių mokėtojų, plečiamos valdos Žemėje, Jupiteryje ir Saturne… Apie tokias sumas, apie tokius užmojus Guptai net svajoti beprasmiška. Nedidukė jauna kosminė valstybėlė, kur ten jos valdovams lygintis su sena Žemės gimine, kuri turtus kaupti pradėjo prieš 500 metų.

Tačiau ne pavydas dabar kankino Guptą, bet vienas labai svarbus jam klausimas: kokio, atsiprašant, perkūno, jisai čia atsibastė, šitas Tadas Gelgaudas? Gupta buvo puikiai informuotas apie pastarojo meto įvykius Saulės sistemoje. Tarpjūris laimėjo visuose frontuose. Užgrobė Titaną, susigražino visas kitados prarastas valdas, monarcho vedybomis su Orlovo dukra dar labiau sucementavo sąjungą su Rusija – kita Didžiojo Septyneto nare, be to, sulipdė gana grėsmingą vakariečių koaliciją, kaip atsvarą kinų ir indų galybei. Gal dabar, apsitvarkęs Saulės sistemoje, Gaudrys užsiims Tolimuoju kosmosu? Štai ko Gupta labiausiai bijojo. O ką jeigu Gaudrys su kinais ir indais sudarė sandėrį? Pavyzdžiui, štai tokį: Gaudrys pagaliau palieka smulkius Saulės sistemos monarchus ramybėje, o kinai su indais: še tau Heilį, tolimą, niekam Saulės sistemoje nesvarbią kosminę valstybėlę, jeigu jau šitaip nori plėstis…

Kažkas bręsta – Gupta jautė tai iš daugybės požymių.

Vakar pagaliau paaiškėjo, kas organizavo prieš Tarpjūrį apskritai ir prieš Gelgaudą konkrečiai nukreiptą propagandos kampaniją Heilio žiniasklaidoje. Straipsniai tinklapiuose, TV ir radiolaidos baugino skaitytojus, žiūrovus ir klausytojus “Hitleriu” Gaudriu ir tuo pačiu liaupsino Ajantą. Saugumas išsiaiškino, kad visą šį vajų finansavo ir koordinavo kažkoks tipas, pasivadinęs Adamu Bušu, Ajanto verslininku. Savo užsakomaisiais straipsniais jis bandė įteigti heiliečiams, kad imperijai kur kas naudingiau draugauti su kaimynais, kad tik laikydamiesi išvien, mažieji Tolimojo kosmoso šalių valdovai atsispirs Septyneto supergalybėms. Be to, buvo duodama suprasti, kad bendradarbiavimas vyks ne tik politinėje, bet ir ekonominėje srityje. Štai kaip. Ajantas taip prisibijo Gelgaudo pasirodymo šiame Paukščių Tako rajone, jog netgi žada Heilio verslininkams leisti veikti savo šalies rinkose. Tokių lengvatų imperatoriui iki šiol nepavyko išpešti iš kaimynų nei geruoju, nei grasinimais, o vakar – prašom, į sveikatą ! Neribotos, kvapą gniaužiančios perspektyvos prekybai plėtoti.

O šiandien paaiškėjo, jog Bušas – visai ne verslininkas. Jis, pasirodo, pulkininkas. Tarnauja Ajanto 2-osios eskadros štabe, yra labai artimas eskadros vadui admirolui Pauersui, kuris, savo ruožtu, yra susigiminiavęs su Ajanto monarchu. Iš čia ir idėja dėl Heilio verslininkų įsileidimo į Ajanto rinką: tik monarchas gali leisti svetimšaliams bizniauti jo valdose. Na, o eskadroje Bušas vadovauja štabo skyriui, kuris užsiima gana tamsiais reikaliukais. Lyg ir koks žvalgybininkas, o iš tiesų – ardomosios veiklos specialistas. Būtent jo vadovaujamas skyrius pasamdė dvi Penteselėjos amazones, kad šios pagrobtų ir atgabentų į eskadros bazę Simoną Houp. Būtent Bušo komandos veikia Alverono planetoje, glaudžiai bendradarbiauja su tenykščiais teroristais, tiekia jiems ginklus ir pinigus, žodžiu – rezga kažkokią velniavą, o kokią būtent ir prieš ką nukreiptą – kol kas nežinia.

Štai kiek daug įdomių dalykų galima sužinoti, kai politinei žvalgybai dirbantys ekstrasensai pasiknaisioja įtartino užsieniečio energoinformaciniame lauke.

Gupta padėjo užbaigto cigaro nuorūką ant peleninės krašto, siurbtelėjo vyno, paskambino Paiperiui, liepė skubiai prisistatyti ir vėl susimąstė apie Tarpjūrį, Gelgaudą, Bušą, Alveroną.

Ajantas – Heilio kaimynas, jei tik žodis “kaimynas” vartotinas kalbant apie kosmines valstybes. Septynios žvaigždės, turinčios gyvenamas planetas, nutolusios viena nuo kitos per kelias dešimtis ir netgi per kelis šimtus šviesmečių. 2-oji šios valstybės eskadra dislokuota dviejuose Alverono mėnuliuose. Patys alveroniečiai šiuolaikinių erdvėlaivių pasistatyti nemoka. Sinodas draudžia tiekti barbarams naujas technologijas, ypač karines, kad neplėstų įtakos, neplatintų technokratinio užkrato už Alverono ribų. Tačiau Sinodas nedraudžia ginti tų barbarų nuo Užribio baidyklių, todėl leido Ajantui su jais pasirašyti karinio bendradarbiavimo sutartį. 2-oji eskadra dabar saugo planetą nuo invazijos iš Užribio.

Bet didžiausią pavojų Alveronui, aišku, kelia ne kosminės baidyklės. Heilio imperija, Guptos monarchija – štai kas labiausiai trokšta Alverono. Jau ne viena Guptų karta godžiai varvina seilę, žvelgdami į šią planetą, svajodami persikelti su visa savo tauta iš kosminių bazių ir miestų po kupolais į puikųjį Žemės brolį dvynį. Pirmoje vietoje, žinoma, ekonominiai sumetimai. Gavę rinką su puse milijardo vartotojų, heiliečiai visiems laikams užmirštų krizės sąvoką. O be to, širdis iš skausmo plyšta, stebint, kaip tie bepročiai nuodija ir niokoja unikalią planetą, beveik nieko nesiskiriančią nuo Žemės, kol kas vienintelę tokią atrastą Galaktikos platybėse. Kultūringa Heilio tauta kamuojasi negyvose pasauliuose, palaipsniui fiziškai išsigimsta bazių ir miestų po kupolais ankštybėje, o laukiniams technokratams atiteko rojus, kurio jie visiškai nemoka įvertinti, kurio visiškai netausoja – apdergė ten viską, išknaisiojo, išdusino, dar šimtas metų ir rojus pavirs tokia pat negyva dykuma kaip Diomedas. Kur teisybė?

Jausdami grėsmę, barbarai pasikvietė į pagalbą Ajanto monarchą. O šito ilgai įkalbinėti nereikėjo. Įkėlęs į Heilio planetų sistemą vieną koją, jis, be abejo, puoselėja viltis kada nors, nutaikęs progą, įžengti čia ir antrąja, kad galėtų pavadinti savo monarchiją jau ne septynių, bet aštuonių žvaigždžių sąjunga.

Štai tokia politinė situacija susiklostė Heilio planetų sistemoje. Dvi valstybės vienoje planetų sistemoje – Imperija ir Alveronas. Ir trečios valstybės, svajojančios kada nors praryti dvi pirmąsias, karinės bazės pačioje Guptos panosėje. O dabar dar Gelgaudas atlindo. Šitas išvis gali sužiaumoti visas tris minėtas šalis ir nė nepastebėti, jog kažką prarijo – tokie smulkūs tai kąsneliai jo nasrams.

Į biblioteką pagaliau prisistatė Paiperis.

- Kvietei, valdove?

- Kviečiau. Sėskis. Įsipilk vyno.

Imperijos ministras pirmininkas įsipatogino giliame fotelyje priešais Guptą.

- Noriu pasitarti dėl Bušo. – paaiškino iškvietimo priežastį imperatorius.

Pumpt! Paiperis išlupo kamštį iš naujo butelio, prisikliukino aromatingo gėrimo į taurę.

- Nešvarūs reikaliukai, valdove. Vyk tą perėjūną lauk iš šalies ir baigtas kriukis.

- Gelgaudas, Bušas… - mykė garsiai mąstydamas Gupta. – Dar ta ragana Haivort būtent dabar sumanė į svečius įsiprašydinti… Kas čia darosi?

- Dar nežinau, bet greitai žinosiu, – garantavo Paiperis. – Puikus vynas, – patenkintas čeptelėjo. – O! Žemietiškas… - kilsterėjo antakius, užmetęs akį į apdulkėjusią nuo ilgo gulėjimo rūsyje etiketę. – Tegu jie sau riejasi tarpusavyje, valdove, ko mums kištis? Akivaizdu, kad Bušas nori sukiršinti mus su Tarpjūriu, mainais į leidimą mūsų pirkliams dirbti Ajanto rinkoje. Keistas būtų biznis. Dėkui Dievui, man pavyko įtikinti žiniasklaidos bosus nutraukti Bušo inspiruotą kampaniją, nukreiptą prieš Tarpjūrį. Jie protingi vyrukai, suprato, kokia nesąmonė loti ant supervalstybės.

Gupta prisidegė naują cigarą, papapsėjo, kol įsidegė.

- Tarpjūrio uosliai irgi ne idiotai. Anksčiau ar vėliau atskleis visas šitas kovas po kilimu, – pratarė.

Paiperis klausiamai žvelgė į savo valdovą, laukė paaiškinimų.

- Reikėtų kažkaip konkrečiau pademonstruoti Gelgaudui savo draugystę. – pridūrė Gupta.

Paiperis nustebo.

- Atleisk, valdove, bet nelabai susigaudau, kurlink suki. Politikoje nebūna draugysčių. Politika – tai turgus. Tu – man, aš – tau.

- Apie tai ir kalbu.

- Ką turi galvoje? Kažkokias nuolaidas?

- Galim padovanoti Gelgaudui Bušą ir abi amazones.

Užteko poros sekundžių, kad išmiklintas Paiperio protas permaltų šią situaciją ir įvertintų valdovo idėjos pliusus ir minusus.

Sprendžiant iš ramios Gelgaudo reakcijos į vakarykštį incidentą, jis net nenujaučia, kas stovi amazonėms už nugaros. Kas bus, kai Zverevo saugumiečiai iškvos jas ir Bušą? Gelgaudas sužinos, kad tai – ne šiaip užpuolimas. Didžiausiam savo nustebimui jis supras, jog tai – Ajanto ir, turbūt, Penteselėjos Moterų Respublikos darbas. Kad jo ir paties monarcho Gaudrio draugužė Simona Houp susikivirčijo su dviem valstybėmis. Kam Gelgaudas turės padėkoti už savalaikį įspėjimą apie visas šias intrigas?

Paiperis išsiviepęs lyg koks Amerikos kaubojus perstūmė cigarą iš vieno burnos kampo į kitą.

- Sugadinsim santykius su Ajantu, valdove.

- Ir tapsim Gaudrio draugais, šalies, priklausančios Didžiąjam Septynetui, sąjungininkais.

- Nebloga idėja.