Gimiau 1991-ųjų balandžio 6-osios vakarą, tokį šiltą, ramų, saulėtą. Galbūt todėl visad jaučiau prieraišumą pavasario vakarams, švelnioms sutemoms, kurios taip ramiai, lėtai nulaižydavo miestą, laukus. Tikriausiai, manydavau, pasaulis tuomet būna begaliniai saldus, jei jau vakaro gaisrų liežuvėliai su tokiu pasimėgavimu slysta dienos nualinta žeme. Matyt, taip ir likau pavasario mergaitė.
     Maža, šviesiaplaukė, raudonskruostė mergytė supasi supasi supasi ant didžiulių supuoklių, girgždinančių senojo klevo šaką. Ten aš. Ten supasi mano vaikystė. Mąstau, kokia daugybė apsnūdusių dienų, neramių vakarų, pergalingų rytų prabėgo vis bandant pasiekti gelsvo namuko stogą, skrieti greičiau už vėją ir šokti šokti šokti nuo ąžuolinės lentutės ant samanotų čerpių. Tas širdutę virpinantis vaikiškas smalsumas kėsinosi mane įveikti, galiausiai, vis nepasiekdama išsvajotų aukštybių ėmiau dainuoti. Kiekvieną dieną palydėdavo vis nauja melodija, kuri lyg banga, atsimušdavo į mane ir vėl atslūgdavo, paskęsdavo pamišusių gegučių kūkavime, miško ošime. Kūriau kiekvieną kart vos užsilipusi ant savo sparnuotojo laivo – supuoklių. Kai visi lūkesčiai, norai, viltys, troškimai būdavo išdainuoti, užversdavau auksaplaukę galvutę ir stebėdavau kaip dangaus arimuose ganosi balti, minkštučiai, pūkuoti drambliukai, o atėjus nakčiai virš stogo pakimba platus žvaigždynų voratinklis. Skaidri vaikystė, sklidina paslaptingo žavaus džiaugsmo ir šypsenų į tylą.
     Draugų veik neturėjau. Sakot, liūdna? O man nebuvo liūdna, prasimanydavau begales užsiėmimų, ieškojau pasaulio, ieškojau savęs. Tiesą sąkant, visad jaučiausi ypatinga, pranašesnė, nesuprantama, gili. Kvepėjau nuoširdumu, pasaulis mane skaitė, kaip knygą, gal nė nenutuokdamas, kad joje nėra keleto puslapių. Na ir kas? Man patiko tai.
     Netrukau atrasti knygas. Spyriojausi, nenorėjau žiūrėti į tuos keistus hieroglifus baltame popieriaus lape, bet vos tik perpratusi rašto gudrybes kone pamišau dėl knygų, knygučių, knygelyčių. Nenorėjau miegoti, nenorėjau eiti į lauką, nenorėjau žaisti su vaikais, tik skaityti skaityti skaityti! Pamenu, mylimiausia knygute tapo Martyno Vainilaičio “Bruknelė”. Sunkiai suprantama dar man ji buvo, todėl kartkartėm nedrąsiai paprašydavau, kad mama paskaitytų ją man. Užsidegusi aistra kūrybai, nusprendžiau užrašinėti ir savo išmintį. Nebesiskyriau su sąsiuvinėliu, kuris vis pilnėjo ir pilnėjo, vis marginau puslapius eilėmis,dainomis, kartkartėm ir trumpulytėmis novelėmis. Nebuvau tamsi, neturėjau šešėlių.
     O žinot,visos plukės vysta. Į mano sodą atėjo ruduo. Aptraukė rūkais mano žalias akutes, apkrito lapais siaurus petukus. Jis išėjo. Tėvuži, tėveliuk, tetušėli, kur tu? Kur padėjai mano vaivorykštę? Tėti, vakare sugrįši? Tėtuk, kodėl nesišypsai? Lyg lapkričio medis išėjo. Toks vienišas vienišas vienišas kaip kareivis, nebemokantis grįžti iš karo. Liko man tik laikrodėlis kišeninis - raižytas toks. Sustojęs.
     Ar dar kada tikėjausi išgirsti savojo pavasario bliuzą? Ar dar vyliausi pajusti vėsų šilkinės nakties šiugždenimą virš samanoto stogo? Išgirdau. Atsikėliau. Išaušau. Suvarpyta kulkų, užtemdyta šešėlių, bet gyva gyva gyva!
     Auginu pavasario mergaitę. Gal, sakau, palaistysiu, išpurensiu dirvą ir sužels ji, ta pati, kur supasi ant supuoklių, kur gano dangaus drambliukus, ta pati, kuri nemoka meluoti, kur žiūri į mane iš viršaus, tokia stipri, šviesiaplaukė,  blizgančiomis akutėm ir įraudusiais nuo šypsenos skruostukais. Ta. Mergytė.