Kai su pavasariais lašėjo žvilgsnių ilgesiai per tavo riešus
Į susigėrusias aistras po laiko pamatais ties laiko saugikliu
Gal pameni ką akys tavo tau šnekėjo kai užgeso meilė
Kai raudonumas girdė vakarais saulėlydžių tinklus pušų saku

Kai moterys po žvirgždą baltą kalbasi su jūržolėse miegančiais
Sakuos įklimpusiais vabzdžiais į amžinybę verkia ryto rasos
O gal tu negirdi - mėnulio kelkraščiu per priešpilnį taip svaigiai
Lunatikas praėjęs tau ausis vašku užpylė tavo šuniui uoslę pinigais
                                                                                                užkasęs...

Aš nežinau kur dingo tavo keistas noras ar nedingo niekur
Ir menkas tavo siekis padaryti iš manęs avytę puolusią
Suvalgytą išvemtą ir tikėjimą praradusią į tavo melą luošą
Kurią išganęs stropiai pasišovei paaukoti  pikdžiugiškai kanibalų puotai

Bet man džiugu kaip vinimi į sieną aidžiai nors skausmingai lyja mintys
Kaip stiklo šukėm per metalo plokštę šaižiai iki vyzdžių dugno
Nukrito raištis nuo akių ir laimei greitai jos atprato - apsiprato
Nuo dirbtinės šviesos ir tavo iškreiptos tiesos - o gal ne laimei?...




2006-07-27