Kai Tadas pabudo, buvo jau šviesu. Pirmas rytas svetimame pasaulyje. Galva sukasi, kai pagalvoji apie atstumą iki namų. Diomedo danguje net Saulės nesimato – pernelyg smulki žvaigždutė, kurios šviesa iki čia skrieja 5000 metų. Jeigu būtų toks teleskopas, kuriuo galėtum stebėti iš Diomedo Žemės gyvenimą, dabar pro jį pažvelgęs Tadas pamatytų tai, kas ten vyko prieš 5 tūkstantmečius.

Pro atlapą langą į miegamąjį sruvo gaivus, pušimis kvepiantis oras, akimirksniui net pasivaideno, jog čia gimtasis dvaras. Vilą jie išsinuomojo gana simpatišką – dviejų aukštų iš rąstų sukirstą nameliuką, kėpsantį tarsi pasakų trobelė ant vištos kojos vidury jaukaus šilo.

Atsisuko į Fatimą, kurį laiką gulėjo, parėmęs galvą ant alkūnės, stebėjo antklodę pusiau nusispardžiusią draugužę.

Graži. Sava. Artima. Miela. Iki skausmo mylima.

Ech jau tos moterys...

Sutvėrė Dievas pasaulį ir staiga apsižiūrėjo, kad lipdybinė medžiaga jau pasibaigusi, o moteris dar nesukurta. Nusiminė, ilgai galvojo ir pagaliau padarė taip: paėmė Mėnulio apskritumą, gyvatės vingiuotumą, vijoklių susiraizgymą, žolės lankstumą, nendrės lieknumą, skaistų saulės spindulių linksmumą, debesų ašaras, vėjo nepastovumą, kiškio bailumą, povo puošnumą, deimanto kietumą, pūko švelnumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, ugnies karštumą, sniego šaltumą, šarkos plepumą – visa tai sumaišė ir padarė moterį. Tada pasišaukė žmogų ir įteikė jam šį savo kūrinį. Žmogus pasiėmė moterį ir nuėjo savais keliais, bet po savaitės sugrįžo pas Dievą ir skundžiasi:

-Keistą sutvėrimą man dovanojai, Viešpatie. Jis tiesiog nuodija man gyvenimą. Tai verkia dėl kiekvieno menkniekio, tai nuolat plepa visokius niekus, tai serga, gaišina man laiką, trukdo dirbti. Pasiimk jį atgal. Negaliu su šituo padaru gyventi.

Dievas pasiėmė moterį, tačiau po savaitės žmogus vėl ateina ir puola Viešpačiui į kojas:

- Nežinau, kaip tai atsitiko, Viešpatie, bet mano gyvenimas nuo tos dienos, kai atsiėmei tą sutvėrimą, pasidarė kažkoks nuobodus ir tuščias. Niekaip negaliu pamiršti, kaip ji man šoko ir dainavo, kaip įdėmiai žiūrėjo į mane, dirbantį, kaip žaidė su manimi. Gražink man tą padarą.

Dievas grąžino, o po savaitės žmogus vėl ateina.

- Viskas, Viešpatie, dabar jau galutinai įsitikinau, kad sutvėrimas, kurį man dovanojai, teikia daugiau skausmo, negu džiaugsmo. Pasiimk jį atgal.

Dievas supyko.

- Eik šalin, žmogau! Pats tvarkykis!

- Bet aš negaliu gyventi su ja!

- Bet ir be jos negali!

Išmintingi buvo žmonės, tie senovės indai… Kaip pirštu į akį…

- Ei, Pupa, miegi?

Tyli. Tik ilgos blakstienos vos vos virptelėjo tarsi drugio sparneliai.

- Juk nemiegi.

Tyli.

Tadas palinko virš jos, atsargiai atkasė burną iš po užkritusių ant veido garbanų, priglaudė prie jos lūpų saviškes. Labai atsargiai priglaudė. Perkūnas žino – gal tikrai miega? Gaila būtų pažadinti… Kur ten! Vos pajuto prisilietimą – sujudo, sukruto, apsivijo rankomis jam kaklą, lyg siurbėlė į lūpas įsisiurbė. Vos neuždusino.

- Jėzau Marija! – persigando staiga Tadas, akies krašteliu pastebėjęs juodulį ant sienos, tiesiai virš draugužės. – Kas priveisė Diomede šitų baisybių?!

- Koks gražus voriukas! – apsidžiaugė Fatima.

- Vor… voriukas?! Šitokį arklį vadini voriuku?! Nuimk jį, juk uždribs tiesiai ant mūsų, kerėpla!

Kikendama čigoniukė nugriebė nuo sienos vorą, užsimojo sviesti.

- Kur meti?! Ten mano drabužiai!

Voras nuskriejo į kitą pusę. Tadas apsivertė ant pilvo, kurį laiką budriai stebėjo iš už lovos galo, lyg partizanas iš už krūmo, ką tas bestija darys – grįš atgal prie lovos, ar atsitrauks. Nusiramino tik tada, kai po skrydžio atsipeikėjusi pabaisa skubiai nuropojo į plyšį tarp sienos ir drabužių spintos. Fatima leipo jokais.

- Šlykštūnas! – niekaip negalėjo nusiraminti Tadas. – Klaikiausi padarai visoje Galaktikoje, – nusipurtė, pagalvojęs, kaip voras visą naktį malėsi kažkur visai šalia jų, o gal net per jį patį, miegantį, rėplinėjo. Brrrr…

Atsikėlė, papusryčiavo. Fatima liko namuose, o Tadas pėstute nupėdino į centrinę aikštę apsipirkti. Paskui užėjo į “Taigą”, kavos išgerti. Kitapus baro sukinėjosi apsnūdęs storulis Nikita (vadink mane tiesiog Niku). Rusiškas užeigos pavadinimas, rusas šeimininkas – tų rusų plačiąjame pasaulyje dabar – kaip kitados žydų. Štai ir netikėk astrologais, juk Žuvų epochoje visose gyvenimo srityse dominavo Žuvų ženklo tauta – žydai. Dabar – Vandenio era ir visur pilna gausiausios šio ženklo tautos atstovų – rusų. Taip jau susiklostė, kad Gaudriai, Gelgaudai ir kiti klano atstovai per visą savo istoriją nuolat turi reikalų su rusais – bičiuliaujasi, kariauja, bizniauja, veda ruses moteris, savo pačių dukras į Rusiją ištekina. Todėl ir Tadas patraukė tiesiai į “Taigą”, nors čia pat, toje pačioje aikštėje, kėpso ir angliškas pabas, ir vokiška knaipė, ir lenkiškas restoranėlis.

Beje, Simonos Houp mergautinė pavardė irgi rusiška – Kolcova. Aplink Vidugirį gyvena daug rusų – palikuonių tų kariškių, valdininkų ir kitokių specialybių žmonių, kuriuos Lukas Gaudrys prieš 500 metų atsivežė su savimi iš Uralo. Kažkas panašaus į Lietuvos totorius, kurių protėvius prie Trakų apgyvendino Vytautas. Kai kurios giminės iki šiol užima visuomenėje aukštą padėtį kaip, pavyzdžiui, Zverevai, o kitos nusmuko, kaip Kolcovai, šiuo metu – paprasti Vidugirio smuklininkai.

Simoną surado Zverevo uosliai. Erdvėlaiviui reikia energijos šaltinių, maisto, deguonies atsargų. Visa tai perkama Tarpplanetinėse Stotyse, tad pasekti jos maršrutą nuo vienos Stoties iki kitos nebuvo labai sudėtinga. Taip paaiškėjo, jog ji dabar gyvena Heilio imperijoje. Tikslesnį adresą nustatė Miroje dirbantys agentai. O prie adreso Zverevas dar brūkštelėjo Tadui žinutę:

“Kur dingo Hata – neturiu žalio supratimo. Išnyko, skrisdamas “Niutono” laineriu. Žvalgybos aiškiaregiai tvirtina, jog jis nebegyvas. Erdvėlaiviu keliavo 1500 keleivių ir 100 įgulos narių, tad sužinoti, kas jį nudėjo bus kebloka.

Maniškiai pasiknaisiojo Simonos praeityje ir šį tą įdomaus atkapstė. Baisiai nustebsi, mat prieš porą metų ji buvo pastebėta piratės Patrakėlės Končitos aplinkoje. Atlikinėjo Tarpjūryje įvairius Končitos pavedimus. Pati Končita tuo metu kaip tik buvo išvysčiusi audringą veiklą legalizuodama Psicho Rodrigeso sukauptus milijonus, o Simona šioje veikloje pasirodė kaip labai sumani finansistė. Operacijos, aišku, gana savotiškos, mūsų bičiulio Goldo mokesčių rinkėjai ir finansų inspektoriai tikrai nepaglostytų jos už tas machinacijas. Šitaip puikiai pasirodžiusi, ji įgijo didelį Patrakėlės pasitikėjimą, tapo labai svarbia figūra jos aplinkoje…”

Končita? – nustebo Tadas. – Visur jos pilna, šitos Patrakėlės…

Žinutę Zverevas baigė taip:

“Pastaruoju metu pastebėtas smarkus Končitos komercinės veiklos suaktyvėjimas. Ji sparčiai išparduoda verslus, verčia turtą grynaisiais, kuriuos siunčia kažkur į Tolimąjį kosmosą. Mano žmonės bankuose nustatys – kur konkrečiai. Ji aiškiai ruošiasi išsikelti iš Jupiterio, matyt, ten pat – į Tolimąjį kosmosą. Pašniukštinėsiu, kaip jau sakiau. O kol kas turiu pranešti, kad visai neseniai Žemėje, Marse ir Jupiteryje nugriaudėjo ištisa serija nelaimingų atsitikimų, kurių metu žuvo arba dingo be žinios nemažai pačių artimiausių Patrakėlės sėbrų. Kol kas turiu per mažai informacijos, kad susigaudyčiau, ką visa tai galėtų reikšti, bet prisiminus, jog Končita ruošiasi išsikelti, į galvą lenda šiurpūs, bet logiški įtarimai – ar nesumanė ji atsikratyti žmonėmis, kurie galėtų ją sukompromituoti naujoje tėvynėje? Degina tiltus? Bala žino.

P. S. Patarčiau laikytis nuo Simonos kuo toliau. Simona buvo LABAI artima Končitai ir LABAI daug žino apie tamsius jos reikaliukus, o tokie žmonės, kaip jau sakiau, pastaruoju metu pradėjo stulbinančiu greičiu ir stulbinančiais kiekiais migruoti į aną pasaulį. Kol kas tiek. Kapstau šia kryptimi toliau. Zverevas.”

Va tau ir Simona… Visada buvo nenuorama ir padūkėlė, vis kur nors įsiveldavo, bet kad šitaip…

Ką gi, laikas ją aplankyti. Adresas žinomas. Pušyno kupolas, dvyliktoji vila.

Tadas užsimokėjo už kavą ir atsisveikinęs su Niku patraukė alėja, vedančia link vilų, kurių numeriai – nuo 1 iki 20.

Kuo arčiau vilos, tuo labiau lėtino žingsnį, kol galiausiai išvis suabejojo, ar verta ten eiti. Simona – ištekėjusi moteris, turi vyrą ir dukterį. Ko jam ten painiotis? Juolab, kad ir pati vengia Tado kaip įmanydama, net į šventyklą Vidugiryje sekmadieniais neidavo, sužinojusi, jog jis yra gretimame Žaslių dvare ir gali atskristi miestelin, kaip buvo pratęs, į pamaldas. Norint padėti Simonai išsikapstyti iš bėdos, visai nebūtina su ja susitikti.

Tada, "Okos" bazėje, ji visko nepapasakojo, tik užsiminė susipainiojusi savo machinacijose. Išvis nesigavo normaliai ir atvirai pasikalbėti - Simona spirgėjo, tarsi ant keptuvės, o kitą dieną, kai Tadas prasiblaivė, išvis išnyko nežinoma kryptimi... Pasikalbėti, visgi reikėtų... O gal neverta?

Kad bent pasiilgęs būtų… Patyrinėjęs savo jausmus, nieko panašaus nerado. Viskas sudegę, išblėsę, o pelenus vėjas išnešiojo. Karšta ir audringa buvo ta jų meilė, tarsi vulkanas, besispjaudantis iki baltumo įkaitusiais aistrų lavos pliūpsniais, tačiau per penkerius metus viskas aprimo, užgeso, atvėso, beliko tik didelis kalnas apledijusia viršūne, sunkiai slegiantis širdį…

Pamindžikavo, surūkė tris iš eilės cigaretes, draskomas prieštaringų jausmų, kol galiausiai numojo į viską ranka ir nužingsniavo takeliu palei tvenkinį link dvyliktosios vilos, nugalėtas ne prisiminimų, ne atgimusio jausmo, bet paprasčiausio smalsumo.

Į beldimą niekas nereagavo, skambučio nematyti, tačiau durys neužrakintos. Eiti? Neiti? Eiti… Hm… Ta-a-aip… Vestibiulis, svetainė, kairėje – durys į virtuvę. Toks pats išplanavimas, kaip viloje, kurią jis išsinuomojo kartu su Fatima. O kur šeimininkė? Viršuje, antrame aukšte, turi būti dar viena svetainė – mažesnė, jaukesnė, su židiniu. Tadas užlipo laiptais, įžengė į minėtą svetainę. Tuščia… Kas dar liko? Du miegamieji ir du vonios kambariai. Stop! Kažkas vonioje pliūkšterėjo… Tadas nepasibeldęs pravėrė duris.

Vonios kambario centre – nedidelis, apvalus, į grindis įleistas baseinėlis. Baseinėlyje – storas, virpantis lyg drebučiai putų sluoksnis. Ir žavi puošmena, styranti iš to putėsių torto – maža šviesiaplaukė galvelė. Simona. O čia kas per velniava? Šalia baseino, ant patiesto rankšluosčio, lyg šuo ant kilimėlio sėdi raumeningas lyg Heraklio skulptūra ir toks pat nuogas ilgaplaukis blondinas. Tokių mėsos kalnų su saldžiais snukiais atvaizdai paprastai spausdinami ant moterims skirtų ašaringų meilės romanų viršelių. Kažkodėl būtent tokie veršiai joms atrodo labiausiai atitinkantys tikro vyro etaloną. Uždėjusi tam etalonui ant galvos grakščią rankutę, Simona švelniai kedeno garbanotas kudlas ir tai vyruką darė dar panašesnį į šeimininkės glostomą šlapią šunį.

- Hm!

Užsisvajojusi, užsigalvojusi Simona krūptelėjo, atsisuko, išplėtė iš nuostabos akis, o tose išplėstose žaliose akyse blyksterėjo toks džiaugsmas, jog Tadui išdulkėjo visas abejingumas, širdis suspurdėjo kaip senais gerais laikais.

- Taaaaadai! Kokias vėjais?!

- Greičiau skersvėjais, – sumurmėjo, nebežinodamas, kaip dabar elgtis, ką sakyti.

- Sėskis, ko dabar stovi lyg svetimas? – švytėte švytėjo Simona. – Svenai, įpilk svečiui viskio.
Svenas įpylė.

- Ką Jo Šviesybė Tarpjūrio monarcho dėdė veikia Diomede? – linksmai pasiteiravo Simona, kai Tadas siurbtelėjo gėrimo.

- Ėjau pro šalį, pamaniau, kodėl neaplankius draugės…

- Toli vaikštinėji.

- Tu teisi. Šįkart tikrai tolokai nuo Žaslių nuklydau.

- Reikalai?

- Reikalai.

- Politika.

- Aha. Politika…

Simona išlipo iš vonios, nusiplovė po dušu putų dribsnius, nė kiek nesivaržydama, tarsi tokie pokalbiai besimaudant jiems būtų įprastas, kasdieninis dalykas. Paskui apsigaubė chalatu, nuvalė aprasojusį veidrodį, ėmė tvarkytis plaukus, vis žvilgčiodama iš veidrodžio į svečią.

- Beveik nepasikeitei. – pakomentavo Tadas, teisingai supratęs striptizo priežastį.

- Nepataikauk. Visos mes pasikeičiam po gimdymo.

- Bet nebūtinai į blogąją pusę. – Tadas vėl dėbtelėjo į Svenu vadinamą blondiną. Mutantas. Idealus kūnas ir debiliška akių išraiška. Vienus gamta nuskriaudė fiziškai, kitiems protelio pagailėjo. Pats tinkamiausias variantas pasismaginimams lovoje – visi tie puspročiai neįtikėtinai seksualūs.

- O kur tavo mužikas? – paklausė, turėdamas galvoje vyrą, kurį kažkada sutikęs su Simona, palaikė jos tarnu ar dvaro ūkvedžiu.

- Dabar jis ne mužikas, bet biznierius. Pramonininkas. Trečią orbitinį fabriką statosi šalia Mėnulio.

- Na na.

- Bus ir ketvirtas, jeigu ir toliau viskas taip klostysis.

Mat kaip. Misteris Houpas laužiasi į vidutiniokus. Viena gamykla štampuoja dalis kosminiams laivams, kita – dirbtinius intelektus. Dabar dar kažką sumanė. Plečia veiklą, globojamas monarcho Kaltropo, kuris davė jam startinį kapitalą, ir kurio erdvėlaivių statykla superka Houpo gaminius. Be Kaltropo žlugtų visi jo bizniai. Kur jis kištų tuos savo gelžgalius? Gaudriai, Orlovai, kiti galingieji turi nuosavas statyklas ir nuosavus tiekėjų tinklus, todėl ir glaudžiasi Simonos vyrelis po Kaltropo sparneliu, šunuodegiauja, iš kailio neriasi, kad Jo Kilnybė neduok Dieve neužsirūstintų, nenukreiptų užsakymų srauto kitiems tiekėjams. Prie pinigų greit priprantama, bet labai skausmingai atprantama. Gera būti klestinčiu fabrikantu ir mažiausiai ko norėtusi – tai grįžti prie ankstesnio gyvenimo, prie darbo tėvo ūkyje. Iš bado nenumirsi, bet argi tai gyvenimas? Dar vakar žarstei milijonus, o šiandien vėl paskui karvių bandą sekioji Amerikos prerijomis.

Koks, vis dėlto, apgailėtinas tų biznierių gyvenimas… Vergai. Klientų vergai, pinigų vergai, rinkos vergai, globėjų politikų subinlaižiai…

Tadas nusiviepė, prisiminęs sceną, kai jis palaikė Houpą dvaro ūkvedžiu. Nevykėlio globėjo nevykėlis globotinis… Kaip kitaip pavadinti vyrą, kurio žmona priversta samdytis meilužį? Kaip kitaip, jei ne menkysta, pavadinti žmogų, kuris leidžia žmonai įsivelti į tokią kruviną košę, o paskui nė piršto nepajudina, kad ją apgintų?

Vyras…

Ne už jo reikėjo Simonai tekėti. Ne už tokio… Nebūtinai už Tado, bet ir ne už Houpo, ne už to seiliaus. Vyras – šeimos globėjas ir gynėjas. Šitaip žvelgia normalios moterys į vyrus, šito jos iš jų laukia, tekėdamos. Ir vargas tam skystimui, kuris nepajėgs pateisinti šio teisėto kiekvienos moters pasitikėjimo. Gėda prieš visą giminę, prieš visą kaimą, miestelį ir dar toliau.

Susistvarkiusi garbanas, Simona prisėdo šalia svečio, ant gretimos kėdutės šalia vonios durų.

- Duok ir man patraukti.

- Kur jis? – padavė taurę Tadas.

- Kas?

- Mužikas.

Simona atsainiai gūžtelėjo pečiais.

- Supratimo neturiu. Arba bizniauja, arba geria.

Tadas vėl paskersikavo į blondiną. Vaizdelis! Šeimininkei persikrausčius į krėslą šalia svečio, mutantas irgi persikraustė arčiau su visu kilimėliu. Klūpo dabar priešais Simoną, švelniai maigo, masažuoja mažytę, grakščią pėdą. Pasekusi rūgštų Tado žvilgsnį, Simona trūktelėjo koją, paliepė mutantui dingti iš akių. Vyrukas paklusniai išcimpino iš vonios kambario.

Tadas kilsterėjo antakį.

- Gyvas vibratorius? Nebloga idėja… - jo žvilgsnis nuslydo per visą Simoną, trumpam stabtelėjęs ties labiausiai atsilapojusiomis nerūpestingai užsegioto chalato vietomis. Ne, visai ne tas jausmas, koks buvo apėmęs šįryt, atsibudus šalia Fatimos…

- Einu namo. – atsistojo. – Aš čia netoliese įsikūriau, anapus centrinio kvartalo.

Simona nustebusi sužiuro į jį.

- Netgi po tuo pačiu kupolu pataikei apsistoti? Koks sutapimas.

- Sutapimas, kurio vardas – Zverevas.

- Žvalgyba?

- Turiu reikalų Alverono planetoje. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios atsidūriau taip toli nuo namų. O čia Zverevas kaip tik pakišo man tavo adresą, pamaniau, kodėl neužsukus, juk pakeliui…

- Suprantu.

- Padaryk užkandos. Po valandos sugrįšiu, atsinešiu ruginukės, užpiltos ant žolelių. Papietausim, pasiurbčiosim, pasitarsim ką toliau daryti.

- Lauksiu.

Tadas švelniai nubraukė nepaklusnią garbaną jai nuo akies.

- Prisivirei košės, kaimynėle?

Švelni glamonė, švelnus balsas, užuojauta tame balse sudrėkino Simonai akis.

- Net neįsivaizduoji, kokia būčiau dėkinga, jei padėtum išsikapstyti. – atvirai, be jokio jai taip būdingo išdidumo ir atžagarumo prisipažino, matyt tikrai įvaryta į kampą. – Kad tu žinotum, kokia čia velniava užkunkuliavo… - šniurkštelėjo nosimi.

- Kai ką jau žinau. – linkterėjo Tadas. – Iki pasimatymo.

Po valandos, grįždamas atgal pas Simoną, jis jau iš tolo pastebėjo, jog viloje vyksta kažkas negero. Ant pievutės šalia baseino – apverstas staliukas, žolėje blizguliuoja indų šukės. Vandenyje plūdūriuoja sulaužytas šezlongas…

Tadas išsuko iš alėjos, mišku pritykino prie namuko, slapstydamasis už krūmokšnių prisėlino prie jo iš tos pusės, kur nebuvo langų, tik siauras rūsio langelis pamatuose, palei pat žemę. Spinduliosvaidžiu be garso išlydė užraktą, atidarė langelį, įsispraudė vidun. Rūsyje tamsu lyg skrynioje ir bala žino koks jo išplanavimas. Kokias penkias minutes klaidžiojo, čirškėdamas žiebtuvėliu, trankydamas į visokius vamzdžius galvą, kol pagaliau surado laiptus, vedančius viršun. Užkopė jais. Žvilgterėjo pro durų langelį. Už durų – vestibiulis. Teisingai. Jo viloje rūsio durys – taip pat vestibiulyje. Vadinasi, lauko durys – dešinėje, o kairėje – laiptai į antrą aukštą. – automatiškai susiorientavo, nes visą dėmesį buvo sutelkęs į vidury vestibiulio besivoliojantį mutantą Sveną kruvinu veidu ir kažkokią moterį trumpai kirptais plaukais. Stovėjo atsukusi rūsio durims nugarą ir sukiojo galvą nuo lauko durų link laiptų į antrą aukštą ir atgal. Ant riešo – spinduliosvaidžio kastetas. Ne paralizatorius, o tikras, paruoštas šauti kovinis ginklas. Nieko sau reikaliukai!

Tadas keliskart giliai įkvėpė oro, nusiramino, susikaupė tarsi sportininkas prieš atsakingą startą, kaip jį mokė instruktoriai karinio apmokymo centre. Kitados, pamatęs, jog sūnus susidomėjo koviniais menais, prisipirko vadovėlių ir atidirbinėja smūgius, spardydamas Žaslių parke po medžiu pastatytą dvaro virėjos Joanos sūnų, tėvas pasikvietė jį pas save į kabinetą: “Muštynės traukia? Ką gi, tavo amžiuje tai natūralu, bet jeigu tikrai nori būti kietas, vadovėliai nepadės. Nori, išsiųsiu tave į karinio parengimo centrą, kur apmokomi Gaudrių kariuomenės elitinių dalinių legionieriai?” Penkiolikmečiui paaugliui dukart kartoti tokio pasiūlymo nereikėjo. Stovykloje praleido visą vasarą. Tėvo prigrasintas instruktorius, senas legionierius, kovų su Užribio baidyklėmis veteranas, nedarė Tadui jokių nuolaidų, vaikė jį kaip ir visus kitus kursantus, būsimus karininkus. Teko laikyti ir egzaminą, tiesa, dėl jauno amžiaus ir dėl to, kad Tadas, visgi, nesiruošė tapti tikru karininku, supaprastintą. Nuskraidino į Libiją, išmetė vidury dykumos, nedavę nei žemėlapio, nei kompaso, nei maisto, nei ginklo. Maršruto ilgis – keli šimtai kilometrų, o čia dar instruktoriai puldinėja, pasalas rengia, visokias šunybes krečia, kad kursantas neužmirštų, jog tai – kovinė užduotis, ne turistinis žygis. Tadas šiaip ne taip visgi įveikė kliūtis, sukorė nurodytą maršrutą, surado galutinį jo punktą, tačiau egzamino neišlaikė, net ir palengvinto.

Ne profesionalas, į armiją tokio niekas nepriimtų, ne kareivio daliai jį Dievas į šį pasaulį pasiuntė, bet visgi šio to išmoko per tą vasarą, išliko šiokių tokių įgūdžių. Todėl ir dabar nepasimetė, greit suėmė save į rankas.

Spyris į rūsio duris… Žingsnis į priekį… Paralizatoriaus spragtelėjimas… Trumpaplaukė atsijungė. Fui… Šlykštus vaizdas. Moteris – žudikė. Na, gal dar ne žudikė, bet juk pasiruošusi žudyti, turi užtaisytą spinduliosvaidį. Tokių jis ir moterimis nelaikė, nesvarbu, kas jos tokios – policininkės, kariškės ar teroristės. Žudanti moteris – tokia pat gamtos anomalija, kaip savo ar kitų šuniukus suryjanti kanibalė kalė.

Apžiūrėjo mutantą, Simonos vibratorių. Gyvas, tik gavęs arklišką smūgį į dantis. Kadangi užpuolikei ant pirštų užmautas spinduliosvaidžio kastetas – pora dantų, atrodo, neatlaikė, be to, lūpos sutraiškytos į košę. Nieko, baisaus, atsipaipelios po kelių minučių…

Trumpaplaukė vis žvilgčiojo į laiptus, vadinasi, Simona kažkur ten. Ir dar kažkas, turbūt trumpaplaukės bendrininkas. Tadas užlipo viršun, lėtai, atsargiai nusėlino koridoriumi, vis stabčiodamas, apsidairydamas, gaudydamas ausimis kiekvieną garselį ir kiekvieną akimirką laukdamas antpuolio ar šūvio. Staiga net pašoko iš išgąsčio: čia pat, už miegamojo durų veriamai sukliko Simona.

Spyris į duris… Žingsnis į priekį… Šūvis… Antra įsibrovėlė susileido. Simona – ant lovos. Apsirengusi chalatu, po juo – maudymosi kostiumėlis. Rankos surištos chalato diržu. Kairysis skruostas paraudęs, akis užplaukusi. Bus graži mėlynė, kai prisirps…

- Kiek jų čia? Dviese įlindo?

Simona sulinksėjo galva. Tadas su palengvėjimu atsiduso, nusišluostė išrasojusią kaktą. Viskas.
Pergalė.

Prisėdo ant lovos krašto, atnarpliojo pančius. Verkianti, visa drebanti Simona apsivijo rankomis kaklą – neatplėši. Šiaip taip išsilaisvinęs iš dusinančio glėbio, sūpuodamas ją, tarsi dukrą raminantis tėvas, Tadas nuožmiai blyksterėjo akimis į paralizatoriaus išjungtą mergšę, išsikėtojusią jam po kojomis nepadoria poza.

- Kas jos tokios? Ko norėjo? Kas čia dedasi, a, Simona?

Užsikirsdama, pasikuksėdama, ji papasakojo. Pagamino pietus, padengė staliuką kieme, prie baseino, sėdo laukti grįžtančio Tado. Iš miško išėjo dvi moterys. Palaikiusi jas kaimynėmis iš gretimos vilos, nieko blogo neįtardama, pakvietė prisėsti, pasivaišinti kava. Moterys prisiartino ir iškart pamėgino ją sučiupti. Grumtynių metu Simonai pavyko išsprūsti. Šiaip ar taip – Žemės gyventoja. Stipri. Jėgos turi daugiau už abi kosmines distrofikes kartu paėmus. Ištrūkusi, spruko į vilą. Distrofikės – iš paskos. Trumpaplaukė išjungė mutantą ir liko apačioje, o kita išlaužė miegamojo duris. Šįkart grumtynės buvo trumpos. Simona – stipri, o distrofikė – apmokyta. Nuo profesionalaus smūgio mergina skriste nuskrido ant lovos, kur ją ir surišo. O tada staiga atsilapojo durys, suspragsėjo Tado paralizatorius.

Tadas nosine nušluostė jai ašaras, atsargiai pačiupinėjo skruostą.

- Žandikaulis sveikas, nieko rimto. – nuramino.

Netrukus atskubėjo Tado iškviesti policininkai. Jis susidomėjęs laukė, ką jiems pasakys Simona, kaip paaiškins keistą užpuolimą, tačiau ji pakišo farams pačią banaliausią versiją: dvi ginkluotos piktadarės užpuolė turtingą užsienietę, kad ją apiplėštų. Visa laimė, kad kaip tik tuo metu pas ją užsuko draugas…
Kitą versiją iškėlė iš “Taigos” baro lyg tornado stulpas atšniokštęs vilos savininkas Nikas. Atpažinęs į policijos vimaną kraunamas, vis dar neatsigavusias įsibrovėles, storulis vos nesusprogo iš pasiutimo.

- Vežkit jas iš čia! – užbliovė lyg dramblys savanoje. – Von jas iš po mano kupolo k čiortovoj materi, kol biznio nesužlugdė, puldinėdamos klientes!

Paskui jau ramiau paaiškino nieko nesuprantantiems policininkams ir Gelgaudui:

- Jos čia jau beveik savaitę siautėja. Krušasi vos ne kasnakt prie tvenkinio… Lesbietės, ar kaip ten jos vadinamos. Turbūt viena kitai nusibodo, šviežienos užsimanė, matj tvoju!

Niko versija policijai pasirodė logiškesnė. Simona, išklausiusi Niką, tik pečiais gūžtelėjo. Tadas, prisimindamas žinutę apie masiškai žūstančius ir dingstančius Končitos sėbrus, irgi nesiginčijo, tik pasigailėjo, kad į Diomedą dar neatvyko jo apsaugos komanda, jog užpuolikes teks atiduoti farams. Zverevo saugumiečiai greit iškratytų iš lesbiečių visas reikalingas žinias.

Išlydėjęs policininkus ir Niką, paskambino Fatimai. Ši atėjo po kokių dešimties minučių, užkaitė virtuvėje virdulį, padarė Tadui ir sau kavos, o Simonai – arbatos su vaistažolėmis, kurių paliko policijos gydytojas. Pats Tadas nervus nuramino maktelėjęs virtuvės spintelėje aptikto brendžio.

Užlipę į viršų, rado Simoną toje pačioje vietoje, tokia pat poza, kokia Tadas ją paliko. Sukrėtimas ne tik nepraėjo, bet, atrodo, netgi stiprėjo. Sėdi ant sofos, visa susigūžusi ir lėtai linguoja pirmyn atgal, tarsi prie karsto rymodama. Bukas, nieko nefiksuojantis žvilgsnis įbestas į vieną tašką. Skruostais ritasi ašaros…

- Kas jai? – nustebo Fatima.

- Užpuolimas. – atsakė Tadas. – Simona? – pašaukė.

Jokios reakcijos.

- Kas čia vyksta? – nieko nesuprato Fatima.

Tadas papasakojo.

- Jos ketino Simoną pagrobti. Tik neklausk kodėl. Pats kol kas nieko nesusigaudau. – užbaigė pasakojimą.

- Kodėl būtent pagrobti ? – nesuprato Fatima.

- Tai akivaizdu. Jeigu norėtų nužudyti – galėjo šauti tiesiai iš miško ir nusiplauti, niekieno nepastebėtos. Jei būtų plėšikės – vėl tas pats variantas: iš tolo nukerta paralizatoriumi, apšvarina namus ir dingsta. O jos Simonos nežudė ir nesvaigino. Grūmėsi, surišo… Gal ketino kažką iškvosti? O gal…

- Kas?

- Nikas, visų šių vilų šeimininkas, užsiminė, kad jos iškrypėlės. Gal norėjo… hm…Ne, nesąmonė. Čia kažkas rimtesnio.

Fatima sunerimusi pažvelgė į Simoną.

- Jai reikia gydytojo. Pažiūrėk, kaip atrodo.

- Farų daktaras sakė, jog tai šokas.

Priėjo arčiau, patapšnojo Simonai per petį.

- Simona, ar girdi mane?

Jokios reakcijos. Jiedu su Fatima šiaip ne taip sugirdė antpilą, paskui Fatima nusivedė ją į miegamąjį. O apačioje kažkas pabeldė į duris.

- Kas čia dar? – suirzo Tadas.

Už durų stovėjo karininkas. Kieme – du vimanai ir dešimt iki dantų ginkluotų, kaukėtų legionierių nepažįstamomis uniformomis.

- Aš esu pulkininkas Alanas Majersas, – prisistatė karininkas, atiduodamas pagarbą. – Mus atsiuntė Jo Kilnybė Imperatorius Gupta, Heilio Imperijos monarchas.

Šit kaip? Greitai apsisuko. Nė pusvalandžio nepraėjo nuo policijos iškvietimo, o valdovas jau žino, kas įvyko po Pušyno kupolu, apsaugą atsiuntė. Viskas gerai. Šiąnakt saugumas garantuotas. O rytoj, vėliausiai – poryt, atskris Zverevo žmonės.

- Kaip jinai? – paklausė Fatimos, grįžęs į svetainę.

- Užmigo. Kalba per miegus visokias nesąmones… Kas čia buvo?

- Apsauga. Ką ji kalbėjo?

- Žada kažką užmušti. “Užmušiu ją… Smegenis tai raganai ištaškysiu… Dabar man jau vis vien… Nebeturiu ko prarasti…” – pacitavo Fatima. – Apie ką ji čia?

Tadas apsiniaukė. Žūstantys Končitos sėbrai… Končita atsikrato saviškiais… Smegenis tai raganai ištaškysiu… Kita vertus, lesbietės juk nežudė.

Painiava.