Be datos
Šiandien aš geltonos dienos dievas. Laiminu kiekvieną krintantį lapą, suteikiu jam paskutinį patepimą ir palydžiu Anapilin. Šiandien mano langas praviras, o ant stalo – du obuoliai ir atversta knyga. Šiandien sutrukinėję voratinkliai bergždžiai gaudo geltoną saulę. Šiandien nėra miglos ir naktį į miestą atsibastys lietūs.
Šiandien aš nebijau raustis atminty, nes ji tuščia. Virpantis oras kvepia rudeniu, aš sėdžiu ant palangės ir užkeikiu stichinius gaivalus. Šiandien mano kambary žaižaruoja Renesanso laikų Nyderlandų muzika liutniai...

Ieva pasuko į dešinę ir patraukė per apleistą skveriuką.
Sudaužyti buteliai, šiukšlės, šunų išmatos... Tuščio skvero centre, išdžiūvusiame baseinėlyje, kiūtojo akmeninis Narcizas. Parėmęs galvą laiba išdailinta ranka, jis, atrodė, didžiavosi tobulu savo liūdesiu. Tas keistas jo veidas... Pati jo išraiška... Retkarčiais Ievai atrodo, kad Narcizas slapčia šnairuoja į ją, vos susilaikydamas nuo piktdžiugiškai gaižaus vypsnio. O kartais jis atrodo įsakmiai žvilgsniu rodąs Ievai kažką, ko ji nemato. Kartais Ieva randa jį nuobodžiaujantį, kartais liūdną, tačiau dažniausiai jis, vis dėlto, lieka ištikimas savo prigimčiai: drybso, puikuodamasis nuogu kūnu ir apsimestinai abejingai dėbso žemėn.
Tuščiame skvere šoka baltos snaigės. Jos tupia ant pajuodusių medžių šakų, šlampa, darosi pilkšvos, veik permatomos, jos krinta ant grindinio, dingsta žlagsinčioje purvinoje košėje, o, palietusios skulptūrą, trumpam prikimba prie jos tarsi didoki balsvi spuogeliai.
Šimtus kartų Ieva piešė jį tokį – rymantį tarsi ko lauktų, ir nebuvo nė vieno piešinio, kur Narcizas atrodytų toks pat. Iš pradžių tai buvo nedrąsūs vaikiški galvos eskizai, vėliau – eskizai, siekę kiek žemiau.
Dar prieš pabėgant mamai, tėtė, pastebėjęs Ievos polinkį piešti, rado jai dailės mokytoją. Tą dieną tėtė pasakė: “Šiandien susipažinsi su tikru dailininku. Tu labai gražiai pieši ir jis su malonumu tave šio to pamokys.”
Dailininkas pasirodė beesąs storas pliktelėjęs pliuškis, neįsivaizduojamai garsiai srėbęs arbatą. Jis išgerdavo milžiniškus jos kiekius, o kada juokdavosi, arbata kliuksėdavo jo pilve. Jis gausiai prakaituodavo, o jam kalbant, iš burnos tįsdavo seilės... Tačiau jis mokėjo piešti ir mokėjo būti atlaidus. Kažin, ar jis išvis kada rimtai supykdavo – tas kliuksintis kretantis prakaituotas dručkis. Pačioje mokslo pradžioje Ieva iškrėtė jam ne vieną kiaulystę, nes storulis, būdamas sąžiningas mokytojas, ištisas valandas vertė ją piešti nuobodžias vazas ir gipsines galvas. Vakarais, kuomet tėtė, prisiminęs dailės pamokas, prašydavo parodyti piešinius, Ieva, vietoj vazų ir gipsinių galvų, rodė jam savarankiškai pieštus nuogo Narcizo eskizus. Tėtė neištverdavo, keldavo telefono ragelį ir, piktai surinkęs numerį, priekaištaudavo dručkiui: “Jūs vėl vertėte mano dukterį piešti tą pornografiją, – sakydavo jis. – Aš matau, kaip jai gerai sekasi, ir mes juk tarėmės! Galų gale aš rasiu kitą!” Kaip atsakas į tėtės grasinimus, telefono ragelyje visada kvaksėdavo dručkio juokas. Jis žinojo, kad tėtė neras kito. O tėtė ir neieškojo...
Kartą, savo papratimu, pūsdamas ir garsiai srėbdamas arbatą, dručkis tarė: “Nagi, šliūrbt panele fūūū, parodyk ir man, ko taip baidosi tavo gimdytojas.” Pamatęs piešinius didžiai nustebo: “Po velnių, šliūrbt fuūū...” Po to suliūliavo subangavo nuo dusinančio juoko, griebė nuo stalo pieštuką ir, keletu štrichų, ištaisė didžiausias klaidas. “Ką gi, – atsiduso galop, – eisim pažiūrėti nelabojo...” Užsimaukšlinęs bjaurią kepurę, apsivilkęs per pilvą nesusieinantį velvetinį švarką, jis it karalius geltonų lapų kilimu buvo nulydėtas į skverą, ten didingai pastatė molbertą ir surengė Ievai pirmąją akto pamoką…

Tą naktį pro stoglangį vis dėlto matėsi žvaigždės. Nedrąsiai mirgančios, atrodė blyškios prieš didžiulę pilnatį, plūduriuojančią skaidriame lietaus nuplautame danguje. Užlieti Mėnulio šviesos, žvilgėjo šlapi stogai. Kambaryje, ant sustumtų lovų drybsantys kūnai atrodė ištįsę ir siurrealūs. Tirpo tapdami šešėliais ir sklendė pažeme...
Jos oda kvepia lietum. Giedriaus žvilgsnis lūpos ir pirštai šimtąjį kartą slysta glotniu jos paviršium, tiria kiekvieną plotelį tarsi pažintų iš naujo. Jos akyse stirkso ženklas. Kaskart, pažvelgus į jį, Giedriaus siela ima mausti ir prašosi lauk. Jos žvilgsnis tarsi traukia vidun, o ten – tamsa, ūžesys ir bepročio juokas. Kažkas šnopuodamas ir plonai kikendamas skubiai pribėga prie tavęs tamsoje. Giedrius krūpteli. Ne... Tai tik jos rankos. Štai ji – graži ir geidžiama – skambiai juokiasi ir užsidengia veidą plaukais. Giedrius papurto galvą. Prakeikta migrena. Baigiu supsichuoti.
Bjaurus pojūtis tarsi kažkur kambaryje slėptųsi trečias. Nebūtinai iš mėsos ir kaulų. Tačiau tas trečias, siedamasis su ja, visai užgožia Giedrių. Tai taip sumauta… Netikra... Lyg aš – ne aš, o ji – ne ji. Bet kas tada?..
Giedriaus judesiai tampa vis mažiau logiški. Kažkaip sunku priversti lankstytis sąnarius taip kaip nori. Tai panešėja į šokį, kur fakyras ji, o gyvatė – apdujęs Giedrius... Išgėrei per daug vyno, o vartoji tas prakeiktas piliules. Turbūt kraujyje dabar reakcija, kurios neužrašytų net chemikas. Ir galvą skauda. Argi skauda? Taigi, kad ne... Bet aš žinau, kad man skauda. Žinau, bet nejaučiu. Beveik nieko nebejaučiu.
Akyse – mėlyni ratilai. Galvoje ūžia, o kažkur toli aidi isteriškas bepročio juokas. Raibuliuojanti mėlyna tyrė, kurioje skęsta paskutinės dvasios pastangos. Dabar kažkas tikrai stirkso tau už nugaros.
Atsigręžti pavyko reflekso dėka. Vos sekundės dalį Giedrius matė apsiblaususį susimąsčiusį nematytos merginos veidą. Ir kvapas... Lyg iš kokio tolimo sapno atklydęs kvapas...
– Kas tau nutiko?
– Nieko, – Giedrius pajuto savo balse falšo gaidelę. Apsimestinai atsipalaidavusiai... Nesąmonė visa tai. Naktis seniai turėjo baigtis...
Jis atsisėdo lovoje. Nors prieš keletą minučių krėtė šaltis, sėsdamasis jautė, kaip nuo nugaros nusilupa prikibusi paklodė. Tarsi išsinertumei iš odos, bandė pajuokauti, tačiau jautėsi išsineriąs visai iš ko kito. Aš – prieštvaninis driežas, priešistorinio pasaulio valdovas, nesuprantu nė velnio ir nė velnio neprisimenu. Padūmavusi roplio būtis. Žmogiškojo “aš” saulėlydis. Aiajai...
– Per daug vyno, ar per daug manęs?
– Savęs, – sumelavo, jausdamas, kad daugiau neištvers kvapo iš jos burnos. – Einu atsigaivinti...
Išlipo iš lovos ir, pėdindamas durų link, nugara jautė jos žvilgsnį. Norėjo atsigręžti, bet neįstengė. Įdomu, kokia buvo jos veido išraiška? Galbūt ji urzgė ir rodė pailgėjusias iltis? Įeidamas į mažytį vonios kambarėlį, gailiai vyptelėjo. Tu šimtaprocentinis psichas. Dabar jau taip. Užsirašyk ant sienos, kad nepamirštum. Tamsoje užčiuopė jungiklį ir spustelėjo. Šviesos pliūpsnis nudilgė akis. Apgraibomis, stengdamasis niekur neatsitrenkti, jis nuslinko prie kriauklės. Tas skonis burnoje... Perbraukė liežuviu per išorinę dantų pusę. Bjauru... Nenoromis atsimerkė ir vos nešoko į šalį, veidrodyje pamatęs keistai perkreiptą savo veidą. Palinko į priekį ir palietė jį pirštais...