daug kaukių --
begalybė mimikų
grimasų
              grakščiais bilsnojimais
                            sausų bambukų  
              muzikuoja mintį –
      
kai jų įskilę aukštos kaktos
Pirčiupiais išgraviruotos
ir ištekėjusiais smegenimis prigirdė smėlį

skruostikauliai žarom švininėm atsiduoda
per pusę lūpų šypsenos sustingę (jau)
                                                        nebesikeičia

ir bučiniai sudužę
dulkėse šviesos įklimpę
apgaubę erdvę miega gaudesy
                                              kokono ilgesį

akiduobėm pasvirusiom į vakaro trupėjimą
kita į kitą daužosi veidų mūšoj
                           į amžinybės krantą ritasi –

išdailinta ir išskobta Skerdiko laiko amuletais
netobulumo apraiškos  e r a –
                                        
                                                    mes tobulėjome...