Juk lieknas volungės liemuo – ne man
įrėmintas – laše sustingsta vos akimirkai,
kai rykštėmis per spindulius nubėga šalčio kojos,
ir gieda taip lengvai bebalsiai paukščiai
nepatrauklią giesmę,
gimusią iš miego pirštų,
vos tik žodžiai kibūs jų pėdas užkloja.

O aš bandau pavirst tuščia vaga
virš smėlio šarmo –
kaklą jo nuglostęs, išmeldžiu sušildyt
volungę – naktinį saulės balsą.
Smėliui upė per karti,
per daug ją saldindamas vargsta,
tad šiąnakt tegausiu plunksnų skambesį –
savosios volungės kvėpavimą – bemiegį,
tokį šiltą, tokį skalsų.