Virš nuolatos begėdiškai išraudusių Baltupių vėjavaikiškai sklando švelniai išdykęs pavasario vėjelis. Paskalų nešiotoja tauškalė šarka grakščiai nutūpia ant ne ką mažiau grakštesnės televizijos antenos.

Daugiabutis Nr. 66. Aromatingųjų laiptinių tapetai nuo neatmenamų laikų beviltiškai tyso ant nuorūkų patalais iškilmingai dengtų grindų bei laiptų. Be skrupulų apnuogintos betoninės sienos išvien mirksi užrašais: „VASIA – GAVNO!“, „JA LIUBLIU TEBIA VERA!“ ir t.t.

- - -

Čia nutiko kai kas itin rimto. Ne, ne skiauterėtasis gaisras. Tokią išvadą buvo galima drąsiai daryti, kadangi jokių dūmų niekas nei užuodė, nei matė. Ne įžūli vagystė, ir ne landus kaip adata potvynis, nes įbauginti išlepinti ilgapirščiai šiame daugiabutyje dėl tam tikrų priežasčių jau nesilankė net keletą dienų, o be skrupulų apnuogintos iškalbingos betoninės sienos buvo sausesnės nei bet kada.

Staiga kilo epitetais bei metaforomis neapibūdinamas sąmyšis – masinė psichozė ir nesiliaujantis šurmulys. Tarsi nevėkšliškai žaisdami „Aklą vištą“ netikėtai suvaikėję senutėlio daugiabučio gyventojai nerangiai kliuvo už abejingai tysančių tapetų, kurie, tarsi nesulaikomo sūkurio verpetai, į save glemžėsi ant laiptų ir grindų skausmingai krentančias aukas.

- Kaip dabar reikės gyventi?! Kas dabar bus?! Ajajai, ajajai... Kodėl mums tai turėjo nutikti? Ką dabar darysime?! Kodėl būtent dabar? Ajajai, ajajai... – į visas puses plyšo nesiliaujančios aimanos.

Pasekmės buvo skausmingos. Vienas gyventojas, neatlaikęs gluminančios įtampos, pasikorė ant savo petnešų. Kitas gyventojas ir trys jo kaimynai įkišo spengiančias galvas į mikrobangų krosneles. Visi likusieji iššoko per balkonus.

Tiesą sakant, ne visi. Pavyzdžiui, grubus kaip ledo ritulininkas Rapolas, kuris didesnę savo gyvenimo dalį ropojo keturiomis, nes neapsakomai mėgo „Vilko“ alų ir krepšinį, net savotiškai atkuto. Jis pirmą kartą gyvenime sugebėjo įsiklausyti ir išgirsti, kaip už lango jau septyniolika metų kabojusioje lesyklėlėje snapeliu sukaleno zylė, o kažkur, regis toli, regis čia pat, virš gaudžiančios miesto maišaties iškilmingai sudundėjo bažnyčios varpai.

Nepaisant visų skausmingų pasekmių, Rapolo pavyzdys negalėjo nedžiuginti, o tokių kaip Rapolas visuose pasaulio miestuose ir kituose planetos užkampiuose buvo ir daugiau. Nepasotinamo triukšmo lygis Žemėje akimirksniu sumažėjo milijardais decibelų. Net kosminės dulkės tarpusavyje apstulbusios kuždėjosi (jei galime daryti prielaidą, jog kosminės dulkės išvis gali tarpusavyje kuždėtis): „Nejau tai ta pati Žemė, į kurią dar taip neseniai krisdavome arba nesugebėjusios perskrosti stulbinančio triukšmo miglos nieko nepešusios praskriedavome pro šalį?“.

Pasirodo, tai, kas nutiko, buvo kur kas globalesnis reiškinys, nei daugiabučio Nr. 66 laiptinės. Vienu akimirksniu visoje Žemėje prapuolė visi televizoriai. Iliuziniai „Dangaus“ gyventojai staiga atsidūrė tikrų tikriausioje Žemėje.

- - -

Paskalų nešiotoja tauškalė šarka grakščiai pasirąžo ant ne ką mažiau grakštesnės televizijos antenos, atidžiai pasipusto savo išpuoselėtą uodegą ir laisvais plačiais sparnais sumoja link gretimo begėdiškai išraudusio Baltupių daugiabučio.

2007 04 28