Būtinai atsimink

Santrauka:
Apsakymas, publikuotas viename almanache 1999 m.
Kelionės tikslo pasiekti buvo tiesiog neįmanoma. Laivas įstrigo beribėje erdvėje tarp Lautario ir Henkso. Nuo artimiausios bazės nelaimėlį skyrė miriadai žvaigždžių ir ne vienas šviesmetis. Pilotas Esvaldas Juotka sėdėjo apytamsėje pultkameroje* pavargusiu žvilgsniu, įkritęs krėsle. Daugiau nematė prasmės maigyti mygtukus, viliantis, kad kas nors atsilieps į pagalbos šauksmą. Nebuvo vilties, kad tas sukežęs laiviūkštis, stebuklingos jėgos genamas, pagaliau pasistūmės erdve...
Tokioje vienatvėje liko tik prisiminimai. Būtent jie ėmė projektuotis Esvaldo galvoje. Atsivėrė gyvi kažkada pergyventų įvykių atvaizdai. Atsiminti praeitį tapo beveik vienintelis užsiėmimas, kuris neleido jaunuoliui paskęsti juodoje neviltyje. Pilotas jais sugebėjo išlikti tvirtu. Jo kūnas ne beprotiškai suglebęs, o akys dar nebuvo panirusios klaikybėje. Jos tryško susivaldymu.
Ta prieš akis iškilusi praeitis suspindo visomis spalvomis. Tik kodėl apie tai galvoti? Juk vis tiek nesančių žmonių nepasikviesi. jų nepamatysi, o praeities klaidų tuojau pat neištaisysi. Tad kur suko kosmoso spąstuosna įkliuvęs astronautas? Jis norėjo būtinai atsiminti. Žmogus ieškojo vieno paprasčiausių atsakymų į klausimą, kuris apsireiškė tokiu slogiu momentu.

* * *

— Juotka, kur dėjai apsauginę liemenę? Negi tau vėl teks skaityti pamokslą lyg kokiam mažam vaikui?
— Neprireiks. Aš dar turiu savisaugos instinktą. Juk vakar pastebėjau klaidą anksčiau negu kuris kitas iš mūsų.
—  Tu vis kalbi apie defektą Biriajame bloke?
—  Taip, šturmane.
— Bet šiandien jau būta klaidų. Bortmechanikas Vilmantas praspoksojo vieną meteoritą nors ir mažytį, tačiau sugadinusį deguonies rezervuarą. Dar gerai, kad avarinė tarnyba laiku suskubo. Pasakysiu, Juotka, jūs visi darotės kažkokie nesveikai išsiblaškę. Niekur kitur, o tik pas mus visi šitokie užuomaršos ir ištižę!
— Atleiskite, vade...
— Nesiteisink, Juotka! Jūs visi tokie, kurie iš "Birenikso" atvyko į Lautario - Henkso sektorių. Kitur, kur teko dirbti, taip tikrai nebuvo. Kad ir antroji šiandieninė klaida apie kurią pats, ko gero, jau žinai. Tai Flomerio skrydis į orbitinę stotį. Tas prakeiktas avigalvis ruošėsi išeiti į kosmosą be apsaugos lauko reguliatoriaus, lyg į pikniką Violėjoje. Atrodo, pradedu įsitikinti, kad jus visus būtina kuo skubiausiai grąžinti į Sveikatos bazę nuodugniems fizinės ir dvasinės sveikatos tyrimams, nes nesugebate dirbti atviroje erdvėje.
—  Nepyk, šturmane. Aš būsiu atsargus. Tokių apmaudžių klaidų nepasitaikys.
* * *
Jie išvyko į Doirobą. Jis jau neblogai atsiminė tą nelemtą ekspediciją, kai regimi vaizdai ėmė dvejintis. Jo porininkas, anglų kilmės Laudas Ernstas, atrodė lyg trauktas iš pačio košmariškiausio sapno. Nusileidus ant negyvo asteroido, jo galvoje kimšosi ir baimė, ir senos seniai užmirštų prisiminimų nuotrupos. Tamsoje plaikstėsi migla, kuri tvyrojo erdvėje tarsi vėjo draskoma užuolaida. Esvaldas Juotka pravėrė šliuzo liuką ir šoko ant šalto ir nykaus negyvenamo kosminio kūno paviršiaus. Būtinai skubiai reikėjo išvežti laukan matavimo prietaisų bloką, skirtą ištirti asteroido uolienoms, nustatyti patogiausią vietą būsimai ryšių retransliacijos stočiai. Juotkos porininkas, kuris pagaliau susitvardė, slinko iš paskos, rankose laikydamas energijos kabelį.
— Kaip jautiesi? — Esvaldas sušnabždėjo į šalmo mikrofoną.
— Dabar kur kas geriau. Tas klaikus košmaras praslinko, — ištarė Ernstas.
— Vadinasi, jau galime dirbti?
Astronautas patylėjo. Jis įžiebė rankoje laikomą prožektorių, tikėdamasis, kad skvarbi šviesa įveiks keistą miglą. Bet spindulys atsimušė į šią kliūtį tarsi į sieną.
—  Matau, kad su savo lempute nieko nepadarysi. Juk šalmo prožektorius ir tas bejėgis, — pastebėjo Juotka.
—  Norėjau tik įsitikinti. Juk mano žibintas priešrūkinis...
Esvaldas neatsakė. Jis ką tik užmezgė radijo ryšį su kosmobilio šturmanu, kuris jau nekantravo sulaukti žinių.
— Prieš mus, vade, tikrai egzistuoja migla. Jokia šviesa jos neprasmelkia.
— Tai visai nesvarbu, — sumurmėjo ausinėse šturmanas, — pro iliuminatorių aš nieko keisto nematau. Asteroidas kaip asteroidas. Nesimato jokios tavo paminėtos miglos, todėl, prašau nežaisti su tomis šviesomis. Ištieskite kabelį ir, paėjėję į priekį dešimt žingsnių, išdėliokite prietaisus. Viską sujunkite ir kuo sparčiau čiuožkite ant trapo. Žinok, mus spaudžia laikas.
— Suprantu, šturmane Kazlauskai.
Juotka nusprendė, kad kosmobilio vadas iš jo ir porininko šaiposi, nors jaunuolis savo darbdavį pažinojo tik kaip griežtą ir rimtą, bet ne kitus pašiepti mėgstantį seną kosmoso vilką. Esvaldas spėliojo kaipgi jis galėjo neregėti paslaptingosios miglos dargi nutviekstos dviejų šalmų lempų bei vieno priešrūkinio prožektoriaus spindulių. Tai turėtų matytis ne tik pro apžvalgos iliuminatorių, bet ir pultkameros ekranuose. Astronautas pamanė, kad jam ir draugui porininkui ėmė vaidentis, o šturmanas viso to nemato. Pagaliau Esvaldas suvokė kažin ką pametęs. Jis buvo įsitikinęs, kad kažką šitame asteroide pamiršo. Nusviedęs ant žemės metalines dėželes, pasileido į regimą miglą taip nieko ir nepasakęs. Laudas Ernstas mėgino kažką surikti į mikrofoną, bet balsas tikriausiai ir liko neišgirstas. Juotka netrukus ištirpo tirštame rūke.
—  Kas, po velnių, su jumis vyksta! — šturmanas Kazlauskas prie valdymo pulto tiesiog nenustygo vietoje. Esvaldas neatsakė. Jis dingo tamsoje. Vadas, ko gero, regėjo tikrus cirko numerius, žinoma, jeigu iš tiesų nebuvo tos miglos. Bet ir pro kosmobilio iliuminatorius jis turėjo matyti, kad vienas iš pavaldinių tikrai kažko ieško. Bet asteroide pamesto daikto nebuvo. Doiroba, kaip vadinosi tas kosminis kūnas, dar niekad nebuvo aplankytas žmonių, iki šiol, be abejonės. "Gal tai sklerozė arba proto aptemimas", — ko gero mintijo Kazlauskas  nesuprasdamas, kas vyksta.
— Sugrįžk, — suriko į mikrofoną vadas.
— Tuoj, — pagaliau atsiliepė.
— Aš surasiu...

***

Pusapvalėje salėje susirinko ne vien senyvi defektologai, psichiatrai ir grupė iš "Doirobos" ekspedicijos. Iš viso būta apie penkiasdešimt žmonių. Tarp jų visų netgi trys teisininkai, kurie ir vadovavo šiam keistam susirinkimui. Tie, trys justicijos žinovai iš Tolimojo kosmoso sektoriaus, buvo palypėję ant scenos ir sėdėjo minkštuose krėsluose. Prie jų glaudėsi Stefanas Sirdas — dabartinis Naujųjų Kolonijų ambasadorius Žemėje kažkodėl pakviestas į šį itin keistą susibūrimą.
Tarp "Doirobos" ekspedicijos narių buvo ir Esvaldas Juotka, kuris sėdėjo pirmoje kėdžių eilėje priešais sėdinčius ant scenos ponus. Jis ir dar dešimt kosmoso pionierių buvo nutvieksti ryškia šviesa ir saugomi keturiolikos astropolicininkų. Šie, neužstodami žiūrovams vaizdo, stovėjo akmeninėmis išraiškomis veiduose.
Bet tai, atrodo, nebuvo teismas. Šis renginys, regis, buvo tituluojamas tarperdvinių problemų sprendimo sesija. Netgi per kvantaviziją skelbė.
Salėje, visiems susirinkus, dar ilgokai vyravo šurmulys. Ką tik buvo išginti lauk nepriklausomos žiniasklaidos žurnalistai. Liko tik vienas vyriausybinės kvantazijos šulas.
— Ką gi, — prabilo ambasadorius Sirdas, — turbūt jau visi susirinko, tad, manyčiau, galime pradėti šį posėdį, kurio tikslas išspręsti rimtas problemas, kurios it rakštis neduoda ramybės nei vyresnybinėms instancijoms, nei paprastiems Sandraugos gyventojams. Pirmasis dienotvarkės punktas — "Pirmųjų "Felpo", o po to ir "Doirobos" ekspedicijų padariniai kvadratuose X 12 ir X 19 bei trikampyje "Bireniksas". Kalbama, kad šių ekspedicijų dalyviai užsikrėtę ir po Visatą išplatino sunkią protinio išsekimo ligą. Teigiama, jog ji yra virusinio pobūdžio, taigi, užkrečiama. Jos simptomai: beprotybės priepuoliai (kurie kartais gali išnykti) ir ūmus atminties pablogėjimas. Sutrikus atminčiai, žmogus praranda sugebėjimą visapusiškai save kontroliuoti, pradeda regėti nerealius vaizdus ir atlikti tokius veiksmus, apie kuriuos sveikas individas net nepagalvotų, pavyzdžiui, ima šaudyti į savo draugus, motyvuodamas, kad tai Juodųjų agentai. Sergantysis tokia liga gali ieškoti ginklo arba aparato, kurio nėra net matęs. Kartais tokie ligoniai itin pavojingi, nes gali pribaigti save arba susidoroti su visai nieku dėtais asmenimis. Dėl to šitokio viruso nešiotojai, taigi, ir ligoniai turi iruti kuo skubiausiai izoliuoti, nes jie itin pavojingi visuomenei. Juos būtina kuo skubiau izoliuoti. Jau parengtas "Izoliuotos kolonijos projektas". Tai padaryta išanalizavus Lautario ir Henkso bei Henkso-Laheto sektorių statistikos departamentų sukauptą medžiagą ir išklausius liudininkų parodymus.
— Mes nesutinkame! — pasipiktino Esvaldas, pakilęs iš savo krėslo.
—Aš prieštarauju prieš tokias drastiškas priemones. Jūs, pone Sirdai, išsigalvojate. Tai jokia liga. Mes, Lautario - Henkso sektoriuose dirbę astronautai, nesame bepročiai. Kas, kad nepasižymime puikia atmintim ir kosmoso sąlygomis kartais matėme keistus reginius. Jūs, pone ambasadoriau, ir gerbiami teisėjai, klaidingai manote, kad ši tariama "liga" yra virusinė. Tai netiesa. Priešingu atveju čia nė vienas sveikai mąstantis žmogus negalėtų būti šalia mūsų, nes esant tokiam pavojui būti užkrėstam Jūsų nė su šautuvu nepriverstų įžengti į šią salę, kurioje esama tokių pavojingų ligonių. Argi ne tiesa?
— Kad jūs sergate įrodė medicininės komisijos, pone Esvaldai Juotka. Be to, jums neverta būgštauti dėl mūsų sveikatos. Visi čia esantys yra paskiepyti, tad niekam iš sveikųjų negresia pavojus susirgti, — pasigirdo netikėta pastaba iš salės.
Bet Esvaldas nenusiminė:
— Niekas iš medikų mūsų nepatikrino ir specialiųjų tyrimų neatliko. Tai tik šturmano Romano Kazlausko, pavadavusio tuomet Harį Lordą, prasimanymas. Neabejoju, kad jis dosniai pamokėjo Sveikatos bazės funkcionieriams, kad užtušuotų tas nesėkmes, kurias nulėmė ne virusas, o visiškas sektoriaus kenksmingumas bet kokiai mąstančiai būtybei. Šitas karjeristas, nenorėdamas pakenkti savo reputacijai, surengė istoriją, kad kalti mes, paprasti astronautai, o ne kosminė erdvė! Niekas iš mūsų (Reflas, Ernstas, Vilgeras, Flomeris ir kiti) kaltinamųjų niekad nepanaudojo ginklų ir nesikėsino į kieno nors gyvybę...
—  Jūsų akiplėšiškumas tik įrodo ligos egzistavimą, — Esvaldą netrukus pertraukė vienas iš tų vadinamųjų teisėjų, —tad sėskitės į savo vietą, pone.
— Vadinasi, netiesa virto tiesa. Šitas tariamas demokratiškas posėdis-blefas! Kur pradingo čia buvę žurnalistai?
— Teisybė, — pritarė Juotkai senas jo bendražygis Laudas Ernstas, — Esvaldas Juotka sako neabejotiną tiesą. Aš viską pergyvenau ir galiu patvirtinti, kad liga astronautus veikia tik tam tikrose Lautario-Henkso ir Laheto sektorių srityse. Pabandykite dabar įrodyti, kad šiuo metu tie tariamo viruso nešiotojai esame labai pavojingi. Išdėstykite tas savo moksliškai pagrįstas teorijas, argumentus ir įrodymus kokiu būdu mes užsikrėtėme ir kaip galima užkrėsti žmones?
— Tikrai pamėginkite, — įsiterpė dar vienas "viruso nešiotojas" vardu Reflas.
Salėje, atrodė, bus ilgokai besitęsianti byla, tačiau ją greitai praplėšė "Doirobos" ekspedicijos organizatorius — piktą miną nutaisęs šturmanas Romanas Kazlauskas, kuris pratrūko lyg šimtą metų būtų nekalbėjęs:
— Mane labai įžeidė šių astronautų šmeižtas. Pone Juotka, jūs mane atvirai kaltinate tiesos iškraipymu. Tai įrodo, kad tavo atmintis ir dabar gerokai apgriuvusi. Nepajėgiate atsiminti net tų faktų, kurie įrodo jūsų ligotumą. Tu ir tavo draugai sužlugdė paskutiniąją ekspediciją. Turėjau omenyje "Doirobą". Sandrauga prarado pusantro milijono triliksų. Vien dėl to jus ir kitus sabotažo (tiesa, netiesioginio) vykdytojus būtina kuo skubiau izoliuoti.
— Bet tai nebus bausmė, — įsikišo kažkoks analitikas, nepasakęs šiai susirinkusiai publikai savo vardo.
— Tai neturėtų būti teisminis susidorojimas, — pataisė šį teisėjų Lyderis.
—  Vadinasi, bus mokslinis-politinis eksperimentas? — Esvaldas ironiškai šyptelėjo ir nutilo laukdamas atsako.
—  Dėl to ir susirinkome čia galų gale nutarti ką daryti.
—  Ne, — pasipriešino ant scenoje pastatytos kėdės sėdintis posėdžio dalyvis, — mes turime viską kruopščiai išnagrinėti ir nuspręsti kaip pasielgti. Iš anksto įspėju, kad sprendimas nebus kieno nors nupirktas...

***
Jis belaisvis! Iš pradžių sėdėjo Gerento izoliatoriuje netoli Plutono, o po kelių metų su savo bendražygiais nugrūstas į tą patį Lautarį, Hefankso sektoriaus pasienį, kur apie žydrą ir šaltą žvaigždę sukosi nyki ir be galo nuošali planeta Beliaja. Čia neaugo joks augalėlis. Buvo tik šiek tiek oro, o dangų dažnokai slėgė sunkūs švininiai depresijos įkrauti debesys. Toje planetoje buvo keletas karinių bazių, o tame tarpe ir Folmotas, kur stovėjo izoliatorius, prisišliejęs prie tamsios matinės uolos. Čia septyniolika nuskriaustųjų saugojo ginkluotieji sanitarai, kurie nepasižymėjo ypatingu intelektu ir atmintimi. Ir jie, atrodo, sirgo Lautario liga. Galbūt net sunkesne jos forma nei tie nuskriausti astronautai. Sanitarai pagal ant visų izoliatoriaus pastatų kerčių pakabintas specialias instrukcijas nuolat rūpinosi ligonių maitinimu, gydymu bei švara, nors diena po dienos jie vis dažniau ėmė klysti, o pačiam Boronto izoliatoriui neišvengiamai artėjo pavojus sunykti. Tai buvo realybė, į kurią pro pirštus žiūrėjo planetos administracija, besirūpinanti vien tik neaiškiais kariniais eksperimentais ir karininkijos gerove.
Ši militarinė visuomenė Esvaldui nesukėlė jokių simpatijų. Jis čia iš tiesų pasiligojo. Atmintis tikrai streikavo. Matyt, planeta skriejo pavojingu lauku ir pati savaime netiko gyventi. Juotka šito ilgai nesuvokė. Jis leido dienas, valgydamas sintetinį maistą ir miegodamas, skaitydamas senas nutrintas knygas, žiūrėdamas vyriausybės kvantavizijos laidas, kurių turinį dažniausiai netrukus pamiršavo. Tačiau viena diena jam atnešė išganingą mintį. Išvargusios smegenys ir paliegusi psichika netrukus įplieskė tai, kas pakeis jo gyvenimą. Eks astronautas suprato privaląs iš čia ištrūkti. Jei ne su draugais, kurie buvo laikomi uždaryti atskirai, tai bent vienas. Reikėjo pasirūpinti išsigelbėjimo priemonėmis ir planu. Svarbu buvo nieko nepamiršti. Paskutinės gyvenimo dienos Beliajoje virto tikra kančia. Esvaldas netrukus pamiršdavo kas yra diena ar tai, kad tris kartus reikia valgyti. Tik užrašai vienutėje nuolat primindavo ką jam reikia padaryti. Tik problema buvo ta, kaip įamžinti šią maištingą idėją. Viską reikėjo kaip nors aiškiai ir suprantamai aprašyti ar užkoduoti jam žinomais simboliais.
Jo vienutę sudarė tik keli aptriušę daiktai, kurių amžių galėjo nustatyti tik Rohyro tarakonai. Vienoje pusėje žiūrėjo apsiblausęs grotuotas langas. Priešingoje — durys, ant kurių kabojo užrašas ir instrukcija "Visad atsimink". Ligonis suvokė, kad netrukus su šia aplinka teks atsisveikinti, nors ir kiek brangiai toks poelgis kainuotų...
Tądien jis, pasiėmęs būtiniausius daiktus, išskubėjo į kiemą. Kadangi vienutės durys kažkodėl nebuvo užrakintos, į lauką bėglys pateko niekieno nesulaikytas. Aptvertame kieme stovėjo sanitarinė erdviną atsilaupiusiais dažais ir parūdijusia apačia, bet visai neprasta priemonė pasiekti artimiausią civilinį kosmodromą Dymeire, kuris plytėjo vos už aštuoniolikos kilometrų, perskriejus Juodus Arvedo kalnus.
— Kur išsiruošei? — kažin kas dar bandė jį sulaikyti, bet Esvaldas Juotka neištarė, lipo į skraidyklę ir užtrenkė duris. Šią vietą reikėjo kuo skubiau palikti...
Atmintis jo neapgavo. Anksčiau viską buvo užmiršęs. Tik ilgi ir nuobodūs apmąstymai jam atvėrė praeities klodus. Nuosavos praeities, kurios anksčiau nepajėgė atkapstyti. Tik dabar jis suprato, kad atsidūrė už ribos. Tos ribos, kur baigiasi Lautaris ir Laukas. Užribio dėka jis atsiminė savo kančias, savo pergyvenimus. Juk dabar vėl astronautas, o ne ligonis. Jis gali valdyti laivą, tiesa, pagrobtą ir išsikapstyti iš kosminių spąstų, kuriuos jam paspendė pati gamta ir gudragalviai valdininkai.
Surinkęs valdymo pulto auto-reverso kodą, rado kanalą į psiaudo erdvę, kur slypėjo kelias į pabaigą, į išsigelbėjimą.
Esvaldas jau visiškai susiprato kaip įjungti erdvinį radiją. Išgirdo nuostabią muziką. Senamadišką, be galo archajišką, menančią labai senus laikus. Aidėjo Bachas. Tie nepaprasti akordai skverbėsi į pabėgėlio sielos gelmes ir augino viltį. Tik įprasta ant pult-kameros sienos kabanti sena pageltusi ir apdriskusi asmeninė instrukcija "Visad atsimink" dar priminė apie beviltiškai leistas dienas Beliajoje, kur sutrikusios atminties vergai, tikriausiai, nebepasigedo to vieno vienintelio pabėgėlio. Net karininkai, apsaugoti Proto apsaugos kupolų, savo niūriose karinėse bazėse.
Laivo variklis atgijo. Nematoma jėga tarytum vėjas nešė erdvių laivą tolyn. Atrodo, jau rytoj borto laiku, bus arti Gimtinė ir pasiilgta Saulė. Vilionė jau nebetoli ir Esvaldas suprato, kad būtinai reikia viską iki galo atsiminti, aprašyti ir įamžinti, kad niekas neišnyktų amžiams. Ir dar būtinai įrodyti tiesą. Juk mirtis atitolo. Spąstai liko užnugaryje.

* Pultkamera – patalpa, kurioje yra visi kosminio aparato valdymo prietaisai ir pultai.
Tikras Dearnis

2007-05-01 20:27:22

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2007-08-11 23:33:07

Keistai.
Savotiškas tas biurokratinės sistemos ir nesąžiningų valdininkų įpaišymas į fantazijas apie ateitį. Visai gali būti, kad žmonės ne taip jau ir keisis..
Ir panaši mintis pasakyta vienoje knygoje, Siuntėjas, Lowres parašė. Fantastinė literatūra vaikams. Apie tai, kad reikia viską iki galo atsiminti, aprašyti ir įamžinti.

Vartotojas (-a): Sibilė

Sukurta: 2007-05-18 22:35:30

labai įdomus kūrinys, net pavadinimas sukėlė daug minčių... priminė pasakojimus apie mankurtus, be atminties ir ateities, tik išsilaisvinimas dažnai nebūna toks lengvas...