0 jis vis glostė barzdelę, nenuleisdamas nuo manęs pašaipių akių – senų dienų atvaizdas, paliktas šiame veidrodyje prieš gerus porą metų, kuomet kaip ir šiandien lankiausi čia, kaip ir dabar prašydamas paramos išleisti knygai.
Šiandien čia viskas buvo taip pat ir drauge viskas buvo kitaip nei tuomet.
Tuomet aš jaučiausi esąs burtininkas...
Mostelėjęs ranka, Giedrius sukūrė ūkanotą pasaulį. Jis privertė ošti medžius ir kranksėti varnas. Senoje apšepusioje bažnyčioje, Giedriui paliepus, užgrojo liutnia, į juodą dangų pakilo Mėnulis ir apšvietė atsiskyrėlio lizdą medžio viršūnėje...
Giedrius porino apie intelekto ir grožio harmoniją. Saikstėsi nežinąs šventesnio už knygą relikto...
Pirmi daiktai, kuriuos pamatė atitokęs, buvo aikštės dydžio stalas ir mažas žmogutis, kiurksąs jo gale.
– Aš neturiu pinigų jūsų knygai, bet galiu pasiklausyti jūsų svajonių, – pasakė žmogutis ir atsiduso.
– Svajonių? – paklausė Giedrius. – Tai nėra sva...
O neūžauga tik nusišypsojo ir padėjo galvą ant stalo. Net nesiginčijo. Blankus raibulys klaidžiojo sumizgusiu jo veidu, persmaugtu velioniškos šypsenos.
– Svajonių? – paklausė Giedrius. – Tai nėra sva...
Ant sienos kabančiame veidrodyje Giedrius matė baldais slystančius šešėlius. Kabineto atspindys išbluko, apsitraukė pelėsiu, prabilo apie kažkokį slaptą irimą, kuris, tyliai užgimęs neūžaugos galvoje, dabar graužė visus jį supusius daiktus. Kažkas, apaugęs pilka barzda, žiopsojo į Giedrių iš drumzlinos veidrodžio gelmės.
Šiandien čia viskas atrodė taip pat: tas pats aikštės dydžio stalas ir mažas žmogutis, kiurksąs jo gale, vėl neturįs pinigų mano knygai, ir vėl pasiruošęs išklausyti mano svajonių... Tas pats rūškanas dangus už lango ir tie patys šešėliai ir net atvaizdas veidrodyje – tas pats... Aš palikau jį čia ir jis niekur nedingo, gal tik tapo blankesnis, pasidengė dulkių sluoksniu, tačiau žvelgė į mane kitaip – jis žvelgė ciniškai, šaltai ir pasipūtusiai...

Kavinės lange zyzia per anksti atkutusi musė. Virš peleninės tįsta ir draikosi cigaretės dūmai. Jie panašūs į augalus jūros dugne: lygiai taip pat siūbuoja į šalis, paklusdami skersvėjo valiai. Už stiklo matyti nuogi kaštonai, žibintai ir gatvė, o gatvėje sukriošęs senis ant tarškančio dviračio. Nesuvokiama Bakcho šypsena smilksta sukritusiame jo veide. Ką tik jis pagrūmojo kumščiu jį aptaškiusiam autobusui, tačiau veido išraiška nepakito. “Gyrgžt tarkšt”, – tarška jo dviratis, – “gyrgžt tarkšt”...
Senis... Dviratis...Vienas kitam artimi ir mieli, kartu jie daug matė ir dar daug matys. Senio kojos neskubios, neskubus ir jo dviratis. Girgžda: “gyrkgžt tarkšt”. Šitaip jiedu keliauja jau daugelį daugelį metų. Tarška barška keliais... Vėjas, ištrūkęs iš senio kišenės, atnašauja dievams, kitoje gi kišenėje – lietūs. Užrūkys senis – dangų tuoj pat nudažys debesim, kuosų būrį paleis, jei tik kilstels kepurę...

Gera pakelti virš galvos Saulę – kartoninę, geltoną, su nupieštu veidu, ir laukti, kol viskas aplink sužaliuos ir nušvis.

Staiga bliuzas nutyla, šviesa prie baro užgęsta. Tirštėjančioje prieblandoje sušmėžuoja tragiška kelnerio figūra. Jis vaikšto nuo vieno stalelio prie kito ir atsiprašinėja lyg būtų kuo kaltas:
– Dingo elektra. Atleiskite, tuoj sutaisys.
Prie baro blaškosi kažin kokia žmogysta tepaluotomis kelnėmis ir vos girdimai keiksnoja:
– Kur pyp pyp skydelis?!
Kelneris puola prie jo ir abu kažkur dingsta.
Kavinės lankytojai staiga stojusioje tyloje it vaikai, užklupti ragaujant uogienę – bijo žodį ištarti.
Giedriui nereikia šviesos ir blerbiančio bliuzo: sėdėdamas arčiausiai lango, atverčia švarų lapą ir krebžda toliau:
– Iramžinojišviesaajaamteešviieečia! – kunigas, karstą aprūkęs, apšlakstęs, taręs ”Amen”, liūdnai nusišypso.
Velionio giminės siekia gėlių ir vainikų. Jie stoja dviem eilėmis, o pro šalį linguodamas pajuda karstas. Paskui karstą tylėdami pajuda giminės. Sėdėdama Ieva vengia žvelgti į jų veidus, žvelgia į šlapius batus ir klausosi žingsnių. Jie sunkūs, bet rimsta. Štai, su karstu jie lauke. Rimsta žingsniai. Nutyla. Tyla... Patarnautojas pučia žvakes, neša kryžių...
Tyla...
Ieva pažvelgia į laikrodį. Ne... Dabar tai tikrai nebeateis...
Ieva atremia nugarą į kietą suolo atkaltę. Žvilgsnis slysteli lubų skliautais, paveikslais, altorium. Norisi išgirsti vargonus, bet bažnyčioje tylu ir tuščia. Kažkaip blausiai šviečia langų vitražai, pati tyla tampa sunki it kūniška. Tyla, į kurią galima įsikibti...
Tam, kad pradėti šią dieną, Ievai teko prisiversti. Prisiversti apgauti save, tarus “verta”. Ieva žino, kad kartais tam neužtenka paskutinių jėgų. Tuomet visa tai, vardan ko nė už ką nebūtų pradėjusi dienos, Ieva atideda į šalį. Tas visada baigiasi didesniais ar mažesniais nemalonumais, tačiau kitaip neįmanoma.
Šiandien apgauti save Ieva įstengė tik vakarop. Ištisą dieną ji išgulėjo lovoje, bergždžiai laukdama, kol kas nors paskambins ar pasibels. Tačiau, vos išlipusi iš lovos, iš karto suprato, ką reikia daryti.
Po dušo ir veido masažo sekė priekabi rūbų peržiūra, užsibaigusi šiandienos kostiumo sudarymu. Kava buvo išgerta kraipantis prieš veidrodį. Šukuosena Ieva liko patenkinta, tačiau plaukų spalva pasirodė išblukusi. Teko dažyti... Tai užtruko gerą valandą, kurią Ievos dėmesys bei mintys nuskendo tyliame gėrėjimesi savimi. Galiausiai Ieva išsirinko kvepalus, kruopščiai apsirengė ir, kažkam paskambinusi, sutiko pasimatyti.
Dvidešimt vėjuoto ir šalto pavakario minučių prabėgo itin maloniai: Ieva sėdėjo mažoje kavinukėje tarp išblukusių akvarelių, skanavo silpną vyną, rūkė ir, nenuleisdama akių nuo veidrodinės sienos, sudarinėjo būsimų įvykių seką. Tai buvo taip malonu, kad, atėjus paskirtam laikui, Ieva pakilo tikrai nenoriai. Laikrodis sakė ją vėluojant vos dešimt minučių, tad į susitikimo vietą Ieva patraukė itin lėtai. Ir... Tas žmogus neatėjo!
Ieva nusiminė. Gana vykusiai susikurta nuotaika dingo, užleido vietą visokiausioms abejonėms. Nors iki šiol Ievą paliko tik kartą, ji mano pažįstanti praradimo kartėlį. Skaudžiausia jame ne tai, kad tave paliko, skaudžiausia tai, kad nespėjai užbėgti tam už akių ir palikti pirma.
Kada Ieva pakilo nuo suolo ir pasuko durų link, pati išsigando savo žingsnių aido. Keistai sunkūs jie pripildė bažnyčią griaustinio dundesio...
Ievos žengimą gatvėn turėjo filmuoti visos pasaulio vaizdo kameros, tačiau šalimais nepasitaikė nė vienos. Tai dar kartą patvirtino tiesą, kad svarbiausi įvykiai vyksta anapus ekranų. Ieva žengė gatvėn tarsi grakšti branduolinė bomba. Visi vyriškosios lyties individai, pasitaikę jos kelyje, virto sauja dvokių pelenų. Gyvi liko tik vaikai ir moterys. Pirmi todėl, kad nieko nereiškė, antros todėl, kad buvo bjauresnės už Ievą.