Gal būt jau nieko šį pavasarį
Literatūriškai vertingo nesukursiu
Ir nerašysiu posmų baltame lape,
Tik dar kelias eilutes aš paliksiu –
Atsakymus į klausimus, kurių nėra.

Įstrigęs daugiadienėj krizėj,
Vis mėgavausi dėmesiu
Kitų, tokių pačių kaip aš,
Ir visa tai vadinome kūryba...

Tik mano kūriniams pritrūko polėkio,
Mintims vis trūko greičio, tačiau
Gyvenimo atkarpoje neįsipaišiau –
Maniau, trumpam kūryboje sustojau...  

Deja, Kūrybos savo posmuos neradau.
Tai tik tiesa, nepatogi niekam.
Ji vėlei išsiveržia nejučia,
Išliejau ją, ir viskas – man gana...

Trumpai svečiuose aš buvau.
Gerai, kad išklausei mane –
ne visad išgirsta ir suprasta
Paraginai: „juk nieks neverčia...“

Aš sugrįžtu į „Trasą“, vėl stumiu save,
Užsivedu, man šalmo nebereikia...
Juk stabdžiai jau senai neveikia
Ir ten juk greitis neribojamas visai.

Juk visad yra išeitis, jei nori,
Mes nesame susaistyti minčių,
Todėl neslėpkime troškimų savyje
Ir nestenkime gyvent gyvenimą kitų...