Santrauka:
Motinos dienai artėjant:)
Nuvilnijo melodijos mano vaikystės šešėlių –
Jas nešuosi lyg kraitį visur baugioje tyloje,
O kai kartais įkaitusį akmenį drebia į sielą,
Aš iš kraičio ištraukiu gaidas, kad apglėbtų mane.
Ir prie šilo nakty aplankau vėl poetų kavinę,
Kur priklupę ant kelių jie liūdesiu mainos slapčia,
Nes klajojančios akys tiek daug jo per dienas pritvinę,
Čia tikrai apkabins – prie šių durų pernakt artima.
Duos vaikystės žodžius, apvyniotus sakraliniais kodais,
Ir atsargiai laikys – nes juos Motinos prausė rytais.
Ak, poetai... kaip šildo lengvai Jūsų žemiškos godos
Tarsi švelnios lopšinės – vaikystės pūkų patalais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-05-02 21:28:14
Gražu ir tiek
Anonimas
Sukurta: 2007-05-01 08:10:11
Och Nuodai, ačiū už gražų eilėraštį.
Vartotojas (-a): Irma
Sukurta: 2007-04-30 23:04:11
Jums toj kavinėj turėtų būti garbingiausia vieta. Labai gražus kūrinėlis!!!
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-04-30 20:59:46
Fantastiškas :)
Vartotojas (-a): gatAki
Sukurta: 2007-04-30 20:59:38
sujaudino
Anonimas
Sukurta: 2007-04-30 18:53:34
Ir prie šilo nakty aplankau vėl poetų kavinę,
Kur priklupę ant kelių jie liūdesiu mainos slapčia, - grazu.
Anonimas
Sukurta: 2007-04-30 15:40:09
Čia tikrai apkabins – prie šių durų pernakt artima.
[jautri eilutė, patiko]
gražus darbelis, nesiplėsiu, nėr čia ką daugiau sakyti.