Tokių miestelių kaip Akmeninis Veidas Marse šimtai. Įprastas marsietiškas peizažas: rausvoje dykumoje po rožiniu dangumi pūpso smėliu pusiau užpustytas, į apvožtą dubenėlį panašus kupolas, o po juo – keli kvartalai pastatų. Visgi tai nebuvo paprastas, standartinis miesteliukas. Akmeninis Veidas – grynai turistams skirta vieta, o tokią specializaciją nulėmė neįprastas kaimynas, dunksantis dykumoje už 20 kilometrų: milžiniškas akmeninis žmogaus veidas ir kelios piramidės netoliese. Marso Sfinksas, kurį pirmąsyk nufotografavo amerikiečių kosminis zondas “Vikingas”. Jau seniai nebėra Amerikos, o nežinia kieno, nežinia kokių žmonių ar padarų, nežinia kada ir kokiu tikslu sukurtas kalno didumo veidas ir toliau abejingai spokso į rožinę Marso padangę.

Kolosą aplipę mokslininkai, kaip ir dera mokslininkams, tyrinėjo, rausėsi po žeme, knaisiojo dykumą kone 10 kilometrų spinduliu aplinkui, o minios turistų, kaip ir dera turistams, painiojosi mokslo vyrams po kojomis, filmavo, fotografavo, vagiliavo iš tyrinėtojų tikras Veido ir Piramidžių nuolaužas, už pašėlusius pinigus pirko turguje netikras, purškė ant koloso pagrindo “čia buvo Vasia iš Ganimedo”... Keli šimtai nuolatinių Akmeninio Veido gyventojų iš to ir gyvena: kas viešbutį po kupolu laiko, kas restoraną, kas ekskursijas organizuoja, vedliais dirba ar vimanus ir skafandrus nuomoja, kas nuolaužas padirbinėja. Neišsenkantis mokslininkų ir smalsuolių srautas garantuoja tokį pat neišsenkantį pelno srautą į miestelėnų kišenes.

Frensis Bleikas atsibeldė į Akmeninį Veidą vidurdienį, kai miesteliukas ištuštėjo tarsi maro epidemijai praūžus. Vietiniai tokiu metu ilsisi, kaupia jėgas vakarui, kai minios pavargusių, išbadėjusių turistų sugrįš iš dykumos, užguls jų užeigas, šurmuliuos iki ryto. Nutupdęs vimaną aikštelėje, Bleikas patraukė į čia pat esančią lauko kavinę, išsidėsčiusią ant nedidelio tvenkinio kranto. Niekas iš retų praeivių neatkreipė į jį ypatingo dėmesio. Eilinis, paprastas žmogelis. Standartinis, neįsimenantis veidas, į akį nekrintantys drabužiai – žvilgteri į tokį ir užmiršti po kelių minučių. Tipiškas seklys.

Iš dešimties staliukų kavinėje užimti tik du. Prie didžiausio ir ilgiausio pietauja ką tik atvykusi, o gal jau spėjusi iki soties visko atsižiūrėti, šiandien nebeiškeliavusi į dykumą gausi juodaodžių šeimyna. Smulkutis, sudžiūvęs lyg mumija, gyvenimo nustekentas vyriokas, apvali, net blizganti, trykšte trykštanti sveikata žmona ir dvylika vaikų – nuo nešiojamame lopšyje žinduką energingai čiulpiančio naujagimio iki dailios beveik pilnametės. Pastaroji vis šaudė žvitriomis akutėmis link kito kavinės lankytojo, maždaug trisdešimties metų amžiaus džentelmeno. Beveik pilnametė turėjo neblogą skonį. Vyriškis atrodė tikrai įspūdingai. Šviesūs plaukai, pilkos akys, taisyklingi šiaurės europiečio, greičiausiai anglosakso, bruožai – gana retas egzempliorius Marse ir apskritai kosmose, kur visos rasės baigia susilydyti į vieną bendrą. Tvirtas, atletiško sudėjimo, paprastai, kurortiškai, bet anaiptol ne prastai ir ne pigiai apsirengęs. Atitinkama laikysena ir manieros. Per kilometrą aplinkui dvelkia didžiūnu.

Bleikas užsisakė alaus, patogiau įsitaisė iš vytelių pintame, girgždančiame sulig kiekvienu judesiu krėsle, pasiruošęs ilgai ir kantriai laukti. Toks jau seklio darbas – laukti.

Mokslas panašus į didelį sodą, – pasakė kažkada rašytojas ir mąstytojas Aizekas Azimovas. Daugybė sodininkų dirba savo sklypuose, tyrinėja kiekvienas savo objektą. Kadangi žmonijos akiratis vis plečiasi, tai ir tyrimo objektų daugėja. Sodas didėja, sodininkų gausėja, o jų specializacija vis siaurėja, sklypeliai smulkėja. Mokslininkai tupinėja kiekvienas aplink savo krūmelį, išnagrinėja jį iki paskutinės ląstelės, tačiau jau nebemato ir nebesupranta, kuo užsiima kaimynas. Botanikas nieko nesusigaudo astronomijoje, astronomas – genetikoje, genetikas sunkiai orientuojasi fizikoje ir nė vienas jų nesugeba aprėpti protu viso sodo, susigaudyti, kuria kryptimi toji visuma juda ir kam ji išvis reikalinga. Tai – filosofų ir Sinodo žynių darbas. O Mokslo Kontrolės, kuriai dirba Bleikas, tikslas kuklesnis ir daug purvinesnis – prižiūrėti, tikrinti visus tuos sodininkus, o reikalui esant – vyti juos lauk iš sodo. Gal atsirado nebereikalingų sklypų? Gal kažkas iš sodininkų paslapčia dirba kažką neleistina? Tokių visada atsiranda. Kažkas nuostabaus grožio gėlę išaugina, kad žmones pradžiugintų, kažkas daržoves tobulina, kad žmonės gyventų sočiau, o kitas, žiūrėk, augalą-monstrą išpuoselėja, nuodingas sultis iš jo patyliukais sunkia...

Tamsiosios Epochos laikais, ypač XIX ir XX amžiais, mokslas buvo panašus į didžiuliu greičiu lekiančią, nevaldomą mašiną. Mokslas pavirto religija, mokslininkai – naujaisiais žyniais. Kas mus išgelbės nuo bado ar ligų? Anksčiau sakydavo – Dievas, likimas, Apvaizda. O tais laikais – mokslininkai. Net nedrąsi pastaba, kad, galbūt, reikėtų juos kažkaip kontroliuoti ar pristabdyti, buvo laikoma didžiausia šventvagyste. Greitis ir galingumas vis didėjo, bet niekas negalėjo pasakyti, kur ta mašina rieda, niekas nė nekvaršino sau dėl to galvos. Tik prieš kelis šimtmečius pagaliau buvo įkurta Mokslo Kontrolė, tarptautinė jėgos struktūra, savotiškas Interpolo analogas. Mokslo vairas ir stabdžiai. Greičio ir galingumo mėgėjams tai, aišku, nepatiko, tačiau kažin ar atsiras toks vairuotojas ir ypač keleivis, kuris sutiktų toliau lėkti mašina, neturinčia šių dviejų įrenginių.

Bleiko vadovaujama agentų komanda seka kavinėje dabar ramiai pietaujantį džentelmeną jau beveik mėnesį, nuo pat tos dienos, kai dykumoje buvo atsitiktinai aptiktas nežinia kam priklausantis kupolas, o po juo – ištisas laboratorijų kompleksas, kuris nepadarytų gėdos žymiausiam universitetui. Sprendžiant pagal ten esančius įrengimus, po kupolu kažkas užsiėmė labai sudėtingais tyrinėjimais biologijos srityje.

Normalus mokslininkas dykumoje nesislėps. Dirbo nelegalas. Kažkas kažką tyrinėjo, neturėdamas Mokslo Kontrolės leidimo, o paskui pasišalino, apleido kupolą. Galbūt kažką sukūrė ir pradingo su kūriniu, palikęs likimo valiai nebereikalingą įrankį. Sprendžiant pagal darbų, kuriuos galima atlikti tokio lygio laboratorijoje, sudėtingumą, dykumoje darbavosi kažkuris iš penkių stipriausių Saulės sistemos biologų. Dabar visus juos patyliukais stebi Kontrolės uosliai, laukia, gal nelegalas ar nelegalai kaip nors išsiduos, nes tiesioginių įkalčių rasti nepavyko. Nelegalas pasitraukė, palikęs po kupolu įjungtą psichotroninį generatorių, kuris taip sujaukė vietovės energetiką, kad joks aiškiaregis toje makalynėje nesugebėjo užčiuopti siūlo galo. Teko dirbti senoviškai, be ekstrasensų pagalbos.

Daugiausiai įtarimų Bleikui kėlė būtent šis džentelmenas. Talentingas mokslininkas, nepaisant jauno amžiaus pasiekęs neregėtų aukštumų, o prieš trejus metus dėl nuolatinių konfliktų su Kontrolės inspektoriais išvytas iš Vulkano universiteto, netekęs visų mokslinių laipsnių ir licenzijos užsiimti bet kokia tiriamąja veikla – tiek teorine, tiek praktine. Niekas nebeįsileis jo į mokslo įstaigas, niekas daugiau nebeskelbs jo darbų. Visiškai sunaikintas kaip mokslininkas.

Kontrolė savo inkvizitorišką darbą padarė – išvijo Tomą Devisą iš mokslo sodo, tačiau vis atsiranda nenuoramų, kurie net ir sužlugdyti mėgina tęsti uždraustą veiklą, pasitraukia į pogrindį, tampa nelegalais. Devisas atitinka visus nelegalo požymius: ambicingas, fanatiškas, neturintis atsakomybės jausmo ir dar pasiutiškai turtingas, galintis pats save finansuoti, netgi nuosavą kupolą pasistatyti. Pats baisiausias nelegalo tipas: geniali smegeninė, avantiūristo ar net anarchisto charakteris plius neriboti finansiniai ištekliai.

Bleikas iškart būtų čiupęs jį už pakarpos ir ištardęs, tačiau egzistuoja dar ir toks dalykas, kaip nekaltumo prezumpcija. Mokslo Kontrolė neturi nė vieno įkalčio, kurį pamatęs, Marso skyriaus šefas ramia sąžine pasirašytų arešto orderį. Labiausiai situaciją komplikuoja Deviso kilmė. Šefas, šiaip jau besišvaistantis orderiais kairėn ir dešinėn, išgirdęs iš Bleiko šią pavardę, staiga tapo stebėtinai atsargus, priekabus – tiesiog akimirksniu pavirto baisiu biurokratu. Argi tai juokas – užkabinti Tomą Devisą, Marso valdovo, Jo Kilnybės monarcho Randolfo Deviso jauniausiąjį brolį!?

Irzlokas seklio mintis netikėtai sutrikdė anapus tvenkinio staiga kilęs triukšmas. Atsisukęs, pamatė prie pat vandens, ant paplūdimio smėliuko nutūpusį miestelio policijos vimaną. Du apkūnūs tvarkdariai, kresčiodami pilvus, baisiai susidrovėję, išraudę lyg pomidorai, vaikėsi krantu keturias apkaušusias merginas, tikriausiai turistes iš kurios nors Tolimojo kosmoso valstybės, nes nė vienai normaliai puritoniškosios Saulės sistemos moteriai nešautų į galvą idėja prisisiurbti viešoje vietoje, nekalbant jau apie maudynes vidury miestelio iki pusės apsinuoginus. Tie juodaodžių šeimynos vaikai, kurie jau atskyrė moterį nuo vyro, vėpsojo į spygaujančias, policininkus vandeniu taškančias plikakrūtes undines net burnas pražioję. Šeimos galva irgi atsargiai šnairavo į tokį mielą kiekvienam vyrui vaizdą. Beveik pilnametė droviai prunkštė į saują. Tik apvalioji madona stvarstėsi už galvos, pasibaisėjusi: kas per tvarka šitame Marse, visiškas pasileidimas, jau ir papietauti su vaikais ramiai nebegalima, tikra Sodoma ir Gomora!

Deviso striptizas nedomino. Liko sėdėti kaip sėdėjęs – tiesus it lazdą prarijęs, tiksliais, plastiškais judesiais smulkino peiliu ir šakute kepsnį, krovėsi gabalėlius į burną, retkarčiais pakeldamas prie lūpų vyno taurę, visiškai atsijungęs nuo aplinkos. Tik porą sykių akys kryptelėjo link vimanų nusileidimo aikštelės anapus kavinės tvoros. Nekantriai kryptelėjo – ir tai patvirtino seklio spėliones, jog didžiūnas atskrido į Akmeninį Veidą su kažkuo susitikti.

Su kuo? Apie ką kalbės? Gal pagaliau pavyks užčiuopti siūlo galą... – vylėsi Bleikas.

Ir vieta neatsititinai pasirinkta. Į namus bendrininko nepasikviesi, ir po sostinę su juo geriau nevaikščioti, o čia – pilna turistų, tikras babelis, niekas nieko nepažįsta ir pažinti nenori.

Viskam abejinga Marso monarcho brolio veido išraiška pagaliau atgijo, kai aikštelėje nutūpė naujutėlaitė prabangi, ryškiai raudonos, akį rėžiančios spalvos “Kamanė”. Iš vimano išlipusi moteriškė atrodė gana egzotiškai. Ilgi, tiesūs, varnos plunksnos juodumo plaukai, juodos, tarsi du angliukai žibančios, truputį įkypos akys, bronzinė oda – gryniausia Lotynų Amerikos indėnė, apsirengusi kaip gryniausia indė – spalvingas saris ir lengvučiai sandalai: basa koja, plonytis padas ir milijonas dirželių. Eisena ir judesiai – gryniausios karalienės... Pamačiusi tokią grožybę, grakštybę ir prašmatnybę, vargšė negriukė, šitiek laiko hipnotizavusi gražuolį didiką ilgesingais žvilgsniais, sunkiai atsiduso ir kapituliuodama nusisuko.

- Sveikas, Tomi. – pasisveikinimo glusterėjimas ir bučinys – stiprūs, aistringi, ko ir reikėjo tikėtis iš pietietiško temperamento moteriškės.

Jautėsi abu drąsiai. Iki Bleiko ir gausiosios šeimynos nuo jų staliuko – beveik dešimt metrų, niekas neišgirs, apie ką jiedu kalbasi... Norėtumėt! – vyptelėjo Bleikas, turintis savų priemonių išgirsti, ką jam reikia.

Devisas servetėle nusivalė nuo skruosto lūpdažio pėdsaką.

- Pietausi?

- Išgersiu šampano. Paties geriausio.

Pamačiusi įsmeigtą į save įdėmų Deviso žvilgsnį, indėnė linkterėjo galvą, teigiamai atsakydama į kažkokį nebylų klausimą. Abu patenkinti nusišypsojo. Devisas labai santūriai, vien akimis ir vos vos virptelėjusiais lūpų kampučiais, o indėnė apnuogino baltus lyg sniegas dantukus, virptelėjo dailios nosytės šnervėmis. Ledas ir ugnis. Šaltas aristokratas ir savo kailyje nesutelpanti, emocijomis lyg ugnikalnis kunkuliuojanti laukinukė.

Pasimatymas... – nusivylė Bleikas, pamatęs apsalusį moters žvilgsnį, nukreiptą į didiką. Atskrido į Akmeninį Veidą vildamasis atrasti kažką, kas galbūt išduos Devisą kaip nelegalą, o ką pamatė? Įtariamasis nuošaliame miesteliuke girdo šampanu draugužę... Tfu, kad juos perkūnas... O šita indėnė – tikras saldainiukas, turi Devisas skonį, nieko neprikiši... Velnias, kur aš ją mačiau? – įtempė atmintį seklys.

- Šampano! – mostelėjo padavėjui Devisas.

- Kokio pageidausit? – sulinko trilinkas tasai.

- To, kuris tinka pergalei atšvęsti.

- Minutėlę, pone.

Padavėjas nuskuodė prie baro, o Bleikas užsikosėjo – paspringo alumi, staiga prisiminęs, kur jam matytas šitas egzotiškas snukutis. Jau buvo susiruošęs skristi namo, pabaigęs alų, tačiau dabar apie tai negali būti jokios kalbos. O prisiminė labai paprastai. Pagalvojo apie savo namelį po Senuoju kupolu: jauki svetainė, patogus fotelis, butelis vyno, ramus vakaras, žiūrint kokį nors filmą... Stop! Filmas! Vakar matytas filmas.

Tai bent draugužę didikas įsitaisė! – atpažino pagaliau įžymybę Bleikas.

Indėnė. Paprasta Žemės mergina. Į “Titikakos” kosminę bazę, besisukančią aplink Jupiterio palydovą Europą, ją atsivežė bazės šeimininkas, ten susimetusių piratų vadeiva Rodrigesas, pravardžiuojamas Psichu. Iš kur jis ją atsitempė, niekas nežino. Tarp kosminių plėšikų sklando gandai, jog šalia įprasto biznio – asteroidų skaldyklų plėšimo, Psichas Rodrigesas kartais užpuola ir keleivinius lainerius. Galbūt mergina tapo tokio antpuolio auka, kurios Rodrigesas nepaleido už išpirką. Filme buvo iškelta būtent tokia versija. Rodrigesas užpuolė reisinį erdvėlaivį, jo pagrobtus įkaitus vėliau išpirko giminės, o merginos tiesiog nebuvo kam išpirkti.

Baisu, koks likimas jos laukė “Titikakoje”. Psichas Rodrigesas neatsitiktinai taip pramintas, piratų pravardės paprastai esti labai taiklios, gana tiksliai apibūdina žmogų pagal kurią nors jo būdo ar išvaizdos ypatybę. Asteroidų Žiede pagarsėjęs Šlubis Henris tikrai šlubas, Saturno žiedų siaubas Janas Žvairys iš tiesų yra žvairas viena akimi. Psichas – įžeidi pravardė ir tai pakankamai aiškiai apibūdino piratų brolijos požiūrį į savo kolegą. Tarp rūdos grobikų galioja savotiškas garbės kodeksas, panašus į kriminalinių nusikaltėlių kodeksus. Pavyzdžiui, kišenvagis didžiuojasi savo pirštų miklumu ir su panieka žvelgia į primityvius, jo akimis žvelgiant, banditus, kurie atiminėja iš žmonių pinigus grasindami ginklu. Vagis niekad nesiteps rankų krauju. Žmogžudžius jis niekina kaip visiškus padugnes. Ir Asteroidų Žiedo plėšikas niekad nieko nenužudys, jis atiminėja konteinerius iš nepilotuojamų vilkikų, o susikovęs su konkurentu, tiesiog sudaužo jo erdvėlaivį ir leidžia pilotui išsigelbėti erdvėlaivio kapsule, kartais dargi savo vimaną nusiunčia, jeigu kyla įtarimas, jog kapsulė nukentėjo sprogimo metu. Todėl ir vijo visi šalin nuo savęs, privengė lyg pasiutusio šuns Rodrigeso, nepriėmė į savo broliją galvažudžio, kurio net keturių monarchų policijos ieškojo už mažiausiai tuziną galvažudysčių. Akivaizdu, koks likimas laukė paprastos Žemės merginos, pakliuvusios tokiam banditui į nagus. Tik, Psicho Rodrigeso nelaimei, toji mergina nebuvo paprasta, eilinė Žemės gyventoja.

Pasidžiaugė Rodrigesas bent kartelį jos moteriškomis grožybėmis ir saldybėmis, ar ne, neaišku. Kažin ar bent pamatyti jas suspėjo, mat vos tik jam sugrįžus su grobiu į bazę, tą pačią dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė daugybę žmonių su palengvėjimu atsidusti privertusi žinia: Psichas Rodrigesas pakratė kojas. Ir numirė taip, jog visi raitėsi juokais. Prisiliuobęs reido metu iki baltų arklių, nutarė nusimaudyti, įmynė vonioje į balutę, paslydo, kaukštelėjo galvą į vonios briauną ir išleido kvapą net nusikeikti nespėjęs. Bent jau taip papasakojo mergina, su kuria jis ten užsirakino ir kuri pusnuogė išbėgo iš vonios šauktis pagalbos. Atskubėję asmens sargybiniai rado bosą nebegyvą.

Dėl atsilaisvinusios boso vietos “Titikakoje” užvirė tikras pilietinis karas – visi jo sėbrai dar tą patį vakarą kibo vienas kitam į atlapus. Didžiausiai visų nuostabai, į kovą įsijungė ir vargšė belaisvė, nei iš šio, nei iš to pasiskelbusi Rodrigeso našle, vadinasi, teisėta paveldėtoja.

Iš pradžių pretendentus į valdžią jos pretenzijos pralinksmino. Paskui vyrukai susierzino – tik bobos mums betrūko! Pabandė ja atsikratyti. Nepasisekė. Trys realiausi pretendentai vienas po kito iškrito iš žaidimo: vieną nelauktai netikėtai pakirto širdies smūgis, kitam turbūt erdvėlaivis sugedo, o gal marsiečiams įkliuvo, mat išskridęs į Žiedą medžioti, nebesugrįžo, dingo be žinios. O trečias, pats aršiausias, grybais apsinuodijo, matyt, į etiketę su galiojimo data pamiršo akį užmesti, žioplys. Tuo karas ir pasibaigė. Vyrai kiek pabambėjo, kad nuo šiol jiems komanduos mergšė, bet bruzdėti nedrįso. “Našlės” suimti į nagą, jie liovėsi banditauti ir galvažudžiauti, pradėjo organizuotai, planingai švarinti marsiečių versloves, todėl plūsterėjo pasiutiški pelnai, kuriuos, pasinaudoję „bobiškais“ patarimais, vyrukai sumaniai legalizavo, tapdami beveik padoriais verslininkais. Koks prietranka maištaus, jei į kišenę pilasi monetų kriokliai, jei moteriškės dėka toji palaida pašlėmėkų šutvė pamažu transformavosi į galingą, labai pelningą ir visiškai legalią organizaciją?

Filmas, kurį vakar žiūrėjo Bleikas, buvo vaidybinis, tačiau siužetą kūrėjai sudurstė iš realių faktų. Našlės rolę atliko Marija Ros, labai talentinga aktorė, tačiau dabar apstulbęs seklys žvelgė kavinėje visai ne į Marso kinožvaigždę. Su Devisu prie kampinio staliuko šampaną gerti ruošėsi tikra, gyva asteroidų skaldyklų siaubėja, Psicho Rodrigeso našlė, piratų pravardžiuojama Patrakėle Končita.

Bleikas jau nebesispjaudė mintyse iš apmaudo dėl tuščiai praleistos dienos. Nelegalas šitas Devisas, ar ne – nė velnio nepaaiškėjo, bet, matyt, ir ne angeliukas, jeigu bičiuliaujasi su tokiomis asmenybėmis.

Končita nusiėmė nuo kaklo odinį kapšelį. Senovėje tokiuose buvo nešiojami pinigai, o dabar iš jo pabiro ne auksinės monetos su kokio nors karaliaus profiliu, bet keturi antpirščio dydžio žydri kristalai.

- Štai jie. – indėnės akyse blyksterėjo pasididžiavimas.

Informaciniai kristalai. Viename antpirštyje telpa milijardai puslapių spausdinto teksto. Tokio įrašo nesunaikinsi, jo neištrins nei laikas, nei aplinkos poveikis, nes informacija įrašyta kristalo struktūroje.

Končita prekiauja informacija? – susidomėjo seklys. Kokia? Ekonominis špionažas? Kompromatas?

- Šauni mergytė. – Devisas patenkintas susižėrė kristalus į kišenę.

- Viskas ėjosi kaip iš pypkės. – papasakojo Končita. – Olsonas atliko viską, ko reikalavome. Tada šturmavau slaptavietę, pasiėmiau laimikį ir nusiploviau, užšlavusi visus pėdsakus. Tai buvo viena šauniausių operacijų, kokias kada nors teko atlikti mano vyrukams.

- Kur jie dabar?

- Kas?

- Vyrukai.

Končitos veidas apniuko.

- Oi, Tomi, kad tu žinotum, kokia baisi nelaimė atsitiko! – atsiduso. – Vyrai išskrido flajeriu į Deimo Stotį, norėdami iš ten išmauti pirmu pasitaikiusiu laineriu į Tolimąjį kosmosą, pranykti, kaip sakoma, neaprėpiamuose Galaktikos tyruose... Ir atsitik tu man šitaip! Skrydžio metu, jau kosmose, visai netoli Deimo, kažkas nutiko levitatoriui ir jis nei iš šio, nei iš to padarė didelį didelį BUM! Siaubas! Iš vargšų mano vyrukų nė dulkių nebeliko. Brrr... Po velnių – šitiek laiko Žiede kartu išdykavom, prisirišau prie jų, tokie šaunūs berniukai ir staiga... – vėl atsiduso. – Na, o pažvelgus iš kitos pusės, šios baisios nelaimės dėka atsikratėm dešimčia liudininkų, dabar tie vyrai, amžiną jiems atilsį, jau niekam neišplepės, kas organizavo slaptavietės apiplėšimą ir kam tokiems prireikė infokristalų. – užbaigė jau visai kitokiu, labai dalykišku tonu.

Abudu – ką tik iš medžioklės sugrįžusi, dar šiltą, krauju varvantį grobį šeimininkui po kojomis paklojusi plėšrūnė ir jos darbu patenkintas šeimininkas vėl vienas kitam nusišypsojo. Padavėjas pagaliau atnešė šampaną. Jie nieko nelaukdami dzingtelėjo taurėmis. Kočita švytėte švytėjo. O Devisas, trumpam atitirpęs, vėl paniuro, aptilo, vėl pasinėrė į kažkokias neliksmas mintis.

Bleikas – irgi.

Po velnių, kokios gi žinios slypi kristaluose, jeigu jinai dešimties žmonių gyvybės nepagailėjo!? Končita – tikra pasiutėlė, nesustos, prireikus ką nors nudėti, apie tai liudija jos kova dėl valdžios “Titikakoje”, betgi ne šitokiais kiekiais! Ne dešimtimis žmones į Anapilį siuntė!

- Kur klajoji, Tomi? – švelniu balsu pažadino užsigalvojusį draugužį Končita.

- Galvoju apie tuos, iš kurių nudžiovėm archyvą. – atsiliepė tasai, nustojęs bukai vėpsoti į burbuliukų grandinėles, kylančias vėl pripildytoje taurėje. – Apšvarinom šutvę, kurios kaip devynių pragarų bijo visas pasaulis. Yra apie ką pamąstyti.

Bleikas dar labiau sukluso, tiesiog pavirto viena didele ausimi. Šutvė, kurios šitaip bijo visas pasaulis... Nejaugi tai... Ne, nesąmonė... O iš kitos pusės – viskas sutampa. Slaptavietė, archyvas, šutvės, kaip jie išsireiškė, reputacija... Ne, vis tiek sunku tuo patikėti. Porelė, aišku, neeilinė, gali ryžtis bet kokiai avantiūrai, bet vis tiek per skysta, kad drįstų užkabinti Budriųjų Ordiną. Ir abu pakankamai protingi, kad tai suprastų, kad realiai įvertintų savo galimybių ribas.

- Jeigu norime likti gyvi ir ramiai tęsti darbą, negalim padaryti nė menkiausios klaidelės, nes ir jie jų niekados nedaro. – samprotavo toliau Devisas. – Vienas vienintelis klaidingas žingsnis ar neapsižiūrėjimas, ir mums aleliuja.

Na va, o aš jau namo važiuoti buvau susiruošęs. – pagalvojo Bleikas.

- Kol kas klaidų lyg ir nepadarėm. – pasidrąsino Končita. – Liudininkų nebėra, įkalčių slėptuvėje nepalikau – viskas švaru.

- Duok Dieve, kad taip ir būtų. – burbtelėjo Devisas. – O kur dabar Olsonas?

- Ten, kur ir turi būti. Viskas vyksta pagal planą, Tomi, nėra ko nervintis. Beliko mums patiems iš čia išmauti.

- Ką ir padarysim. Išgeriam.

Končita laiminga šypsojosi. Tipiška iki ausų įsimylėjusios moters veido išraiška. Va tau ir Patrakėlė... – pagalvojo Bleikas. – O iš kitos pusės – kas čia keisto? Patrakusi, ar nepatrakusi, bet širdyje ši plėšrūnė visgi yra moteris. Trokšta mylėti ir būti mylima, kaip visos normalios moterys, kad ir kas jos bebūtų – po neaprėpiamas Žemės girias besibastančios mutantės ar monarchų dukrelės – šiuolaikinės princesės. Končitos tipo moterys dažnai būna pasmerktos nykiai vienatvei – retas vyras tokioms prilygsta, reikia ypatingo. O dabar, atrodo, atėjo pavasaris ir į jos kiemą, tarp milijonų bukagalvių ir skystablauzdžių ji visgi sutiko tokį, kuriuo galima žavėtis ir didžiuotis...

- Myliu tave, Tomi...

Didikas pakėlė į ją akis ir pirmąsyk šiandien jo žvilgsnis sušvelnėjo, sušilo, lūpos pasipuošė tikra, nuoširdžia šypsena. Šaltas, visus savo jausmus kuo giliausiai savyje paslėpęs aristokratas trumpam pradingo, užleidęs vietą paprasčiausiam mylinčiam vyrui.

Jergutėliau! – aikčiojo mintyse sukrėstas Bleikas, viena ausimi tebesiklausydamas meilaus jų burkavimo. – Apšvarintas archyvas! Budriųjų Ordinas! Milijonai puslapių slapčiausių žinių! Kokią velniavą šitie burkuonėliai užkūrė!

Bleikas taip ir nesuprato, ar Devisas turi ką nors bendro su dykumoje aptikta slapta laboratorija. Velniop laboratoriją. Velniop banalius, iki gyvo kaulo įkyrėjusius nelegalus. Atsitiko tai, apie ką svajoja kiekvienas savo darbą mylintis, įdomios veiklos trokštantis, rutinos nukamuotas seklys. Narpliodamas paprastą, nuobodžią, vos ne buitinę bylą, jis visiškai netikėtai užčiuopė grandiozinio nusikaltimo, kvapą gniaužiančios avantiūros pėdsakus...