Kovo 26
– Būtum štai jeigu sportininkas tu jeigu, – Rūstusis vėl susiraukė, nes kažkas vis tiek buvo ne taip. – Būtumei jeigu tu... Patinka sportininkai man... – Rūstusis suerzėjo kėdėje, tačiau pakartotinas raukymasis nepagelbėjo sakinio struktūrai. – Man tu jeigu...
Pagarbiai pasibeldęs, į kabinetą pirštų galais įtipeno žemesnis valdininkas. Rūstusis tylomis griebė popierių, brūkštelėjo jam gerai žinomoje vietoje kažin kokį neiššifruojamą ženklą ir vėl atidavė popierių valdininkui.
– Tada man nes patinka. 0 tu... Tu ne... – dėl visa ko pabandė dar kartą. – Viskas, – baigė ir taip užsitęsusią diskusiją.

– Rytoj rytoj rytoj rytoj, – sutarškėjo Užimtasis, ristele išbėgdamas iš kabineto. – Nieko nenoriu girdėti. – Pusiaukelėje staigiai pristabdė, apsisuko ir vėl prasmego kabinete. Durys liko praviros ir duryse netrukus subolavo blyškios rožės ir baltas Užimtojo šalikas. – Aldute, – kreipėsi jis į sekretorę, – tikiuosi, nebus kaip aną kartą. Ar staliukas tikrai užsakytas?

– Jūs kur? – išsigando sekretorė.
– Pas Patį. 0 gal jis užimtas? Dulkina rašomąjį stalą?
– Kaip apie jus pranešti? – Praleidusi pro ausis paskutinį sakinį, sekretorė pakėlė telefono ragelį.
– Ponas K... Rašytojas.
– Kokiu reikalu?
– Prašau paramos išleisti naujai knygai.
Sekretorė, viską atkartojusi žodis žodin, klausėsi ragelyje gargaliuojančio balso.
– Kiek jums metų? – staiga paklausė.
– Dvidešimt ketveri.
Gargaliavimas pagarsėjo dukart. Nelaimingas sekretorės veidas iškaito po makiažo sluoksniu:
– Taip... Suprantu... Atleiskite... Daugiau niekada...
Ragelis suriaumojo liūtu ir nutilo. Sekretorė nusuko šalin kaltas akis:
– Jis dabar... Labai užsiėmęs...

Dangus buvo pilnas ženklų ir pasiklydusių paukščių, neatrodė panašus į švelnų pavasario skliautą, veikiau matei jame kažką šaltą, gilų ir rudenišką. Greita debesų kaita lapas po lapo vertė Išminties Knygą. Žvelgdamas į ją, Giedrius ilgėjosi kilimo ir šilto pledo. Iškirsta murglinoje sienoje, dengta šlapiu stiklu, parduotuvės vitrina reklamavo vištienos sultinį. Pro šalį rėpliojantis minios šimtakojis pumpuravosi it hidra, plaišiodamas į smulkesnius, pro parduotuvių duris įsigeriančius srautus. Reklaminis sultinio plakatas spindėjo ano pasaulio spalvomis ir kilo kilo kilo į viršų tarsi bevelydamas tapti savotišku miesto simboliu, kokiais kitur būna rūmai, katedros ir bokštai... Trečią dieną staugiantis vėjas supainiojo gatves, sukeitė jas vietomis, apsunkindamas Giedriui ir taip nelengvą tos dienos užduotį. Vangiai pėdindamas šaligatviu, jis laukė vakaro, kada visa tai baigsis ir bus galima saugiai nutūpti pamėgtoje kavinėje.
Laikrodis rodė pusę trijų ir iki vakaro dar buvo nemažai laiko, tačiau, aplankęs keletą įspūdingų vietų, Giedrius pervargo ir puolė apatijon. Sustojęs ir bringsodamas šaligatvyje tarsi sutrūnijęs medžio kamienas, jis su slaptu pasigėrėjimu sekė dangun žengiantį sultinį.
Dešimtį dienų trunkantis šventojo Vito šokis ir šiandien nedavė rezultatų. Daug protingiau būtų buvę nekelti kojos gatvėn, o skirti visą tą laiką atgaivai ir miegui. Balų šukėse žvarbo neprotingai išpilstytas laikas. Vilties atspindys jose atrodė klaikus disonansas tarsi striptizo šokėja popiežiaus laidotuvėse. Visą dešimtį dienų kankinančiai norėjosi rašyti, bet rašyti nebuvo kada: įvairiausių durų varstymas suėdė visą laiką. Anapus jų Giedrius rasdavo visko. Vienur direktoriaus kabinete rado tiesų kaip kartis valdininką, kuris be perstojo šūkaliojo “nepakęsiu” arba “nuskurdinsiu” (tarpus tarp tų dviejų žodžių užpildė malonus ausiai burzgimas, sklindąs iš valdininko galvos). Kitur aptiko tiesiog nosį, kuri iš karto pasakė Giedriui, kad tarp jų negali būti nieko bendra, mat, sprendžiant iš sagų ant Giedriaus palto, jis priklausąs kitai žinybai.
Dangus žvelgė į Giedrių tarsi sena bendrabučio komendantė, iš netyčių užklupusi jį merginos kambaryje. Dangaus žvilgsnyje skaitėsi griežtumas, peraugantis į tylų motinišką priekaištą, atmieštą atlaidumu jaunystei ir slaptu gėrėjimusi jos diktuojama beprotybe.
0 gatvėse siaučia vėjas, nešioja šlapius popiergalius, šokdina juos virš balų... Ant purvinos kiosko sienos žlagso riebus keiksmažodis, šalia sakinys: “Pažadu tau amžiną meilę…”.
Darbo pirmūnės, lindynių kekšės švysčioja ryškiaspalviais skudurais.
Purvini autobusai, benamiai šunys ir žmonės, vangogiški medžiai...
Stiklo duženose aukštyn kojomis apversti sapnai...
Spuogais aptekusi kapinių tvora, anapus – rūškanas Anapilio raistas.
Pavakary bundantys bekraujai angelai, saugantys kapinių vartus: beminčiai, lėliškai pamaldūs, sustingusiais utėlėtais sparnais...
Beviltiška meilė...
Tamsos jausmas...

Pro šalį pėdino ir pėdino tos keistos “delegacijos” nariai, o mėlynmargis paliegėlis niekaip nesiliovė stūgavęs “nuuu, Birut, nuuu”. Du “delegatai” nepasidalino įtakos sferų ir prie jų stalelio netrukus šokinėjo visas kavinės personalas, tuščiai besistengiąs išskirti mirtinai susikibusius trogloditus.
– Už valandos vasaros estradoje gros Korelį. Galbūt tada malonėsi pakelti sėdynę?
Ji vis dar pyko.
– Juk nieko nėra lengviau kaip pykti, – nejučia leptelėjo Giedrius.
– Tu ką turi omeny?
– Nieko. Pamiršk.
Pasukęs galvą, Giedrius pamatė atžygiuojant dėmėtą karininką.
– Šitas turėtų įvesti čia tvarką.
– Šitas? Abejoju, ar išdrįs.
Karininkas praėjo pro šalį, tik mėlynmargis paliegėlis sumojavo rankomis ir pasakė jam: “nuuu”. Karininkas savo ruožtu sumojavo rankomis, pasakė: “nuuu”, – ir nuėjo nusipirkti alaus.
– Na ir velniop, – nusprendė Giedrius ir užsikišo pirštais ausis, kuo tuoj pat išvedė iš kantrybės susikibusių “delegatų” drauges, pasišovusias išsakyti viską, ką jos galvojo apie Giedrių čia ir tuoj pat.
– Pasirodo, ne visoms moterims patinka tavo veidelis, – jos balse pasigirdo pagieža.
– Vadini jas moterimis?
Tačiau ji apsimetė, kad nesuprato:
– Nepatinka kritika? Turėtum priprasti. Padeda... – ir vėl prisidegė cigaretę.
– Iš visų vėžio formų, plaučių vėžys, atrodo, vienas neskausmingiausių.
– Ko man ir linki, tiesa?
– Nepervertink mano širdies gerumo. Greitai pabostų tave lankyti ir neši apelsinus.
Ji vėl supyko.
Pykti lengviausia, pagalvojo Giedrius. Tačiau tai nebuvo paprastas pyktis. Labai pasistengę, jiedu galėjo susitaikyti su kits kito keistumais. Kampuoti charakteriai nebuvo pakankamai svari priežastis tokiam aršiam karui. Jie pyko dėl ko kito. 0 labiausiai turbūt dėl bejėgiškumo. Dėl to, kad nieko neįstengė pakeisti ne tik vienas kito, bet ir kiekvienas savo gyvenimuose.
Už valandos vasaros estradoje tikrai grojo Korelį, o dar už valandos baroką pakeitė šalto lietaus muzika. Iš kopų atklydęs vėjas iššlavė gatves, gausūs “delegatai” išsilakiojo tarsi krintantys lapai, išsislapstė pigiose užeigose, aludėse ir restoranėliuose. Gatvėse tapo tuščia. Lietaus dėka atkrito poreikis kalbėti, todėl tarp Giedriaus ir jos stojo paliaubos. Lėtai žingsniuodami po didžiuliu juodu skėčiu, nejučia pasijuto artimesni. Lietus improvizavo Korelio temomis, visur poškėjo teškėjo lašėjo varvėjo vanduo ir švilpavo vėjas. Užkopę į išsinuomotą palėpę, abu nepratarė nė žodžio. Į stogą kurtinančiai beldė lietus, nesandarus stoglangis ašarojo vandeniu, buvo drėgna ir gana šalta. Pristumtos prie sienų, stovėjo dvi siaurutės lovos, tarpe tarp jų – nedidukas stalelis ir kilimo skiautė. Vieniša ir svetima vieta, kaip ir visos jų kada nors aplankytos vietos. Tam, kad prisijaukinti ją, reikėjo iškrauti kelioninius krepšius, tačiau Giedrius aptingo ir tiesiog nudrėbė savąjį į tolimiausią kambario kampą.